I dalis
Viena yra sakyti, kad Dievas yra mūsų draugas. Bet visai kas kita yra Jam pasakyti, kad mes esame Jo draugai! Jei esame Jo draugai, vadinasi, Jis žino, kad Jį mylime ir Jis gali patikėti mums savo širdies paslaptis.
Taip buvo su Abraomu. Jo santykiai su Dievu nebuvo tylūs, asmeniški. Abraomas visame krašte buvo žinomas kaip Dievo bičiulis. Štai ką Biblija byloja apie Abraomo gyvenimą: „Taip išsipildė Rašto posakis: ‘Abraomas patikėjo Dievu, ir tai buvo jam įskaityta teisumu,‘ o jis pramintas Dievo bičiuliu.“ (Jokūbo 2, 23) Man šis vardas nustelbia visus kitus tarnystės titulus.
Dievas su Abraomu buvo tokie artimi, kad Dievas leido jam bandyti įtikinti Jį pakeisti savo planus. Perskaitykite jų pokalbį, užrašytą Pradžios knygos 18-to skyriaus 20–33 eilutėse, apie artėjantį Sodomos ir Gomoros sunaikinimą. Ar kada nors susimąstėme, kas būtų nutikę, jei Abraomas būtų dar toliau spaudęs Dievą? Ar Dievas būtų pasigailėjęs miestų dėl vieno ar dviejų teisių žmonių? Galbūt Sodomai ir Gomorai būtų buvęs suteiktas šiek tiek ilgesnis malonės laikotarpis dėl Dievo bičiulio Abraomo atkaklumo?
Abraomas ne vienintelis žmogus, taip artimai bendravęs su Dievu, kad galėjo įtikinėti Jį pakeisti nusistatymą. Mozė taip pat kasdien vaikščiojo ir kalbėjosi su Dievu. Išėjimo 33, 11 parašyta:
„Viešpats kalbėdavosi su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalbasi su savo bičiuliu.“
Vieną dieną, kai jie kalbėjosi, Dievas labai supyko, nes Izraelio vaikai žemai slėnyje pasidirbino sau aukso veršį, kad galėtų jį garbinti. Po viso to, ką Dievas buvo jiems padaręs, tiek kartų juos išgelbėjęs, perskyręs jiems jūros vandenis ir stebuklingai maitinęs mana, jie vis dar abejojo, kad Jis gali nuvesti juos į Pažadėtąją žemę. Jie ėmė ir nusisuko į kitą dievą.
Pasidirbę aukso veršį, izraelitai panaikino Sandorą su Dievu. Per savo nuodėmę jie prarado Dievo malonę. Jis pasakė Mozei:
„Todėl dabar palik Mane vieną, kad Mano įniršis jiems įsiliepsnotų ir juos sunaikinčiau, o iš tavęs padaryčiau didelę tautą.“ (Išėjimo 32, 10)
Mozė paprieštaravo ir puolė Dievą maldauti: „Dieve, tai visai nepanašu į Tave! Nejaugi išnaikinsi savo žmones po to, kiek daug dėl jų padarei ir taip toli atvedei? Tavo priešai sakys: Šitas Dievas išvedė savo žmones iš Egipto, kad, užuot galingai laiminęs, sunaikintų juos. Dieve, priešai neteisingai Tave supras. Tai negali būti geriausias planas. Prašau nedaryti to!“ Neįtikėtina, bet Mozė užbaigė savo prieštaravimą Visagalio planui, prašydamas pasigailėti! „Nusigręžk nuo savo degančio įniršio, pasigailėk ir nesiųsk nelaimės savo tautai.“ (Išėjimo 32, 12) O kaip Dievas atsakė į drąsų savo bičiulio prašymą? „Viešpats pasigailėjo ir nesiuntė nelaimės, kuria buvo grasinęs savo tautai.“ (Išėjimo 32, 14)
Paskaitykime tai, kas parašyta apie šią istoriją knygoje „Patriarchai ir pranašai“:
„Jei Dievas buvo sumanęs sunaikinti Izraelį, kas galėjo juos užstoti? …Ar daug atsirastų tokių, kurie rinktųsi naštą ir auką, už kurias apmokama nedėkingumu ir murmėjimu, o ne ramybę ir garbę, ypač kai tą palengvinimą pasiūlė pats Dievas?
Bet Mozė įžvelgė vilties prošvaistę ten, kur, atrodė, buvo tik nusivylimas ir įniršis. Dievo žodžius: Palik Mane vieną jis suprato ne kaip draudimą, o kaip paskatinimą užtarti su užuomina, kad niekas, išskyrus Mozės meldimą, negalėtų išgelbėti Izraelio; ir jei taip į Jį kreiptųsi, Dievas pasigailėtų savo tautos.“
Šis pasakojimas yra pavyzdys ne to, kaip supyko Dievas ir Mozė išdrįso atkalbėti Jį nuo pykčio ir pakeisti nuomonę, bet apie Dievo kvietimą Mozei užsistoti Izraelį. Teisingumas reikalavo sunaikinti izraelitus. Tik užtarėjo maldos galėjo leisti Dievui pasigailėti jų. Dievas žinojo, kad gali Mozei patikėti šią užduotį, todėl jam kaip draugui pasakė, ką ketina daryti. Ir Mozė, kaip Jį gerai pažįstantis Dievo draugas, atsiliepė į kvietimą.
Melody Mason
