„Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir pakaitomis budėdami sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: ‘Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.ʼ“ (Evangelija pagal Luką 2,8–12)
Žinia, paskelbta iš dangaus, ragina mus pakelti akis į dangų ir dėkoti Dievui už Jo didžias malones. Jis nepaliko mūsų vienų dvasinėje tamsoje bei beviltiškoje padėtyje. Kai žvelgi į ateitį ir matai Viešpaties darbų būsimą rezultatą, gyvenimas nušvinta nuostabia šviesa, o širdis prisipildo dėkingumo Jam. Angelų paskelbta žinia tapo viena iš didingiausių žinių pasaulio istorijoje. Karta keisdavo kartą, tačiau ši žinia vėl ir vėl su nauja jėga įsiverždavo į visuomenę ir skatindavo tyrinėti Šventojo Rašto pranašystes bei ieškoti išgelbėjimo pas Dievą.
Kova
Mes nuolatos susiduriame su kova. Kova reali, ji paliečia mus nepriklausomai, ar mes to norime ar ne. Jonas Apreiškimo knygoje užrašė paskelbtus iš dangaus žodžius:„…Bet vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko.“(Apreiškimo knyga 12,12–13)
Visa istorija liudija apie kovą tarp gėrio ir blogio, tarp Kristaus ir velnio. Ne visuomet vadinantys save krikščionimis elgėsi kaip Kristaus sekėjai. Ne visuomet jie vykdė Dievo valią ir skelbė gerąją naujieną. Piktajam gesinant Dievo Žodžio šviesą, geso žmonių meilė vienas kitam bei augo priešiškumas. Mūsų Viešpats Jėzus įspėjo: „Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals.“ (Evangelija pagal Matą 24,12) Dievo Įstatymo laužymas atnešdavo skaudžias pasekmes.
Buvo laikas, kai krikščionys liudijo Kristų godumo ir priešiškumo dvasios vedami. Dievo Žodžiu buvo prisidengiama darant piktus darbus. Jėzus niekada nemokė kelti kalaviją prieš žmones. Jis sakė Petrui, kalaviju bandžiusiam apginti Jėzų: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus.“ (Evangelija pagal Matą 26,52) Jis niekada nemokė Jo žinią nešti naudojant karo ginklus. Tai ne Jo Dvasios vedami kryžiuočiai keliaudami į Jeruzalę, Baltijos šalis plėšė, žudė, žemino. Neapykanta buvo sukurstyta jų širdyse, o už viso to stovėjo krikščioniškos bažnyčios hierarchai, kurie laimino tuos žygius ir „šventus“ karus. Tokiu būdu velnias Kristaus žinią – gerąją naujieną, pavertė atgrasančia priemone.
Reformacijos laikotarpiu Dievo Žodis vėl buvo išaukštintas, o žmonių sukurtos religinės tradicijos, prieštaraujančios Biblijos mokymui, atidėtos į šoną. Reformacijos šviesa XVI a. nušvito, tačiau laikui bėgant prigeso.
XX a. pasižymėjo dviem pasauliniais karais. Kas galėjo pagalvoti, kad šalyje, kurioje Martynas Liuteris skelbė Evangeliją ir ragino žmones nuo tamsybių gręžtis į nuostabią Evangelijos šviesą, įvyks permainos, sukelsiančios neregėto masto neapykantą ir priešiškumą.
Taikiai skelbiama Evangelija suteikia palaiminimus kiekvienam, kuris klausosi, supranta ir priima ją. Evangelija yra geroji naujiena apie Jėzų Kristų, kuris įveikė nuodėmes bei mirtį. Jo prisikėlimas yra viltis visai žmonijai. Jo prisikėlimas garantuoja, kad kiekvienas, kuris tiki, priima Jo Žodį, – gyvens amžinai. Šio gyvenimo dienos greitai prabėga, tačiau laikas Jėzuje Kristuje įgyja naują prasmę.
Jėzaus mokiniams buvo sunku patikėti tuo, ką matė jų akys. Jie manė, kad po Jėzaus mirties Golgotoje ant kryžiaus jų laukia negarbė, panieka ir mirtis. Tas, apie kurį liudija visas Senasis Testamentas, dėl kurio buvo sukurta Izraelio tauta, apie kurį buvo kalbama nuo Adomo laikų, pasirodė gyvas viename kambaryje susirinkusiems savo mokiniams. Jis įgyvendino Dievo valią. Tai Jis savo nenuodėmingu gyvenimu bei mirtimi už pasaulio nuodėmes įžengė į mirties karaliją ir atėmė iš mirties valdžią. Prieš save mokiniai matė Tą, kuris juos mylėjo ir kuris tris su puse metų kalbėjo žodžius, teikiančius amžiną gyvenimą. Jonas užrašė žodžius, kuriuos ištarė Jėzus jiems, kai jie nustebę žvelgė į Jį.
„Po aštuonių dienų Jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: ‘Ramybė jums!ʼ“ (Evangelija pagal Joną 20,26)
Pasauliui reikia žinios, kuri atneša tikrą ramybę. Tai žino ir piktasis. Jis daug amžių galando savo kovos ginklus, kad atėjus paskutinėms dienoms, panaudotų visus juos ir, kaip viduramžiais oficialios krikščionybės atpuolimo laikotarpiu, Evangeliją padarytų neveiksmingą. Ramybė, kurią siūlo mūsų Viešpats ir Gelbėtojas Jėzus, skiriasi nuo ramybės, kurią siūlo pasaulis.
Savasis „aš“
Mes išgyvename dėl savo menkų nesėkmių; išgyvename, kai kas nors mums nepavyksta. Mes blaškomės ir pykstame, nes negauname ko norime. Mes manome, jog ramybę galime įgyti tik tuomet, kai išsipildys visi mūsų norai. Mums reikia mesijo, kuris žadėtų iliuzinę ramybę ir pataikautų mums. Mums reikia iliuzinio Jėzaus, kuris žadėtų išpildyti visas mūsų svajones. Mums reikia Jėzaus, kuris tarnautų mūsų troškimams bei poreikiams. Tokiu vedliu būtų galima sekti. Mes net Dievui maldose kalbame apie savo lūkesčius bei kokį norėtume Jį matyti. Tikrai nesame pasiruošę priimti Jėzų, kuris neatitinka paveikslo, nutapyto mūsų lūkesčiuose ir vaizduotėse.
Piktasis pasistengė, kad kitoks Jėzus būtų paskelbtas, o Dievas, mylintis ir gailestingas, liktų tolimas ir nepasiekiamas. Šio laikmečio tragedija atsiskleidžia žinojime, kad šiam pasauliui reikia Dievo, tačiau nedaroma jokio skirtumo tarp atgimdančios naujam gyvenimui dangiškos jėgos ir formalaus religijos išpažinimo. Todėl daugelis, kurie vadina save krikščionimis, neturi ramybės bei gyvena pykčiuose, barniuose ir puikybėje. Negalima puoselėti savąjį „aš“ ir tuo pat metu tikėti Kristumi. Jėzus sako: „Kam vadinate Mane: ‘Viešpatie, Viešpatie’, o nedarote, ką sakau?!“ (Evangelija pagal Luką 6,46)
Pranašo Izaijo dienomis daugelis tikinčiųjų atlikinėjo religines apeigas, tačiau labiau mylėjo save nei artimą. Jiems nebuvo suprantama, kaip galima aukotis dėl kito ir mylėti jį. Jie susikūrė savo religiją, kuri nesuteikė jiems trokštamos ramybės. Jų mintys buvo nedoros ir jie nesirūpino teisingumu. Apie juos pranašas Izaijas pasakė: „Ramybės kelio jie nepažino, teisingumo nėra jų takuose. Jie pasidarė sau kreivas vėžes; kas jomis eina, tas ramybės nepažįsta.“ (Izaijo knyga 59,8) Vieni keliai veda į sielvartą, vargą ir mirtį, kitas kelias veda į ramybę ir amžiną gyvenimą.
Tikroji ramybė
Ramybė, kurią siūlo Viešpats Jėzus, visų pirma yra rezultatas suvokimo, jog tavo nuodėmės yra atleistos ir tu esi sutaikytas su Dievu. Tu žinai, jog net mirties valandą tavo Gelbėtojas nepaliks tavęs. Jis netrukus ateis į šį pasaulį, kad savo žodžiais suardytų kapų tylą ir, ištaręs tavo vardą, padarytų tave gyvą. Tuomet tu savo akimis regėsi Tą, kurio nematei, bet kuriuo tikėjai. Tu pamatysi Tą, kuris siuntė savo angelus, kad apsaugotų tave bei teikė tau Dvasią, kad Ji pamokytų tave. Tas, kuris karštai rūpinosi, kad tu įtikėtum ir neprarastum amžino gyvenimo, bus prieš tave ir tu galėsi savo žodžiais tiesiogiai Jam išreikšti dėkingumą. Tokį tikėjimą puoselėjo senovės pranašai, pranašavę Dievo vardu.
Simboliniame regėjime Jonas matė angelus, kurie skelbė amžinąją Evangeliją. Pirmasis angelas, kuris skrido dangaus viduriu, skelbė Dievo žinią garsiais žodžiais. Tai reiškia, jog visas pasaulis turi atkreipti dėmesį į skelbiamų žodžių prasmę. „Jis šaukė galingu balsu: ‘Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!ʼ“ (Apreiškimo knyga 14,7)
Tikrasis tikėjimas atsiskleidžia per pagarbią baimę Viešpačiui. Šiandieną visuomenėje Biblijos mokymas sumaišytas su pagoniškais elementais. Dabar ne daug kas mato skirtumą tarp reklamuojamų Kalėdų ir Biblijos mokymo apie Jėzų. Daugelis, jei ir skaito Bibliją, vis tik gyvena remdamiesi savo vaizduote. Viduramžiais bažnyčia aiškino Bibliją remdamasi alegoriniu metodu. Alegorinis istorijos aiškinimas glaudžiai susietas su žmogaus asociatyvia vaizduote. Šiandien žmonės savo vaizduotėje nupiešė aplinką, kurioje, anot jų, buvo užgimęs išpranašautas kūdikis. Jis suvyniotas į šiuolaikinius vystyklus, virš jo galvos aureolė, šalia jautis, avinėlis ir asilas, eglutė skarota ir trys karaliai, pasilenkę virš Jo. Visas šis vaizdas yra žmogaus vaizduotės padarinys. Kiek panašių religinių vaizdinių daro įtaką žmogaus tikėjimui ir jo gyvenimo būdui? Religinės šventės arba prie eglutės bažnyčioje padėta prakartėlė nekeičia žmogaus gyvenimo.
Kaip ieškantis tikrosios ramybės gali ją surasti? Tikra ramybė į širdį ateina per Jėzaus pažinimą. Daug nuoširdžių ir mylinčių krikščionių liudijo apie savo ieškojimus ir kaip Dievas pakeitė jų širdis. Vienas iš jų XVIII a. gyvenęs Džonas Veslis. Jis neturėjo ramybės savo širdyje. Jis nesijautė esąs pakankamai geras Dievo akyse ir todėl jautėsi nevertas, kad Dievas jį priimtų. Pokytis jo gyvenime įvyko viename iš susirinkimų. Jis aprašė savo tikėjimo patirtį. „Vakare aš labai nenoromis ėjau į susirinkimą Oldersteigo gatvėje, kuriame buvo skaitoma Liuterio įžanga laiškui romiečiams. Apie ketvirtį devintos, kai jis pasakojo apie pokyčius, kuriuos Dievas atlieka širdyje per tikėjimą Kristumi, aš pajutau, kaip keistai šyla mano širdis. Aš pajaučiau, kad išgelbėjimo klausimu aš pasitikiu Kristumi, vieninteliu Kristumi ir įsitikinimas man buvo duotas, kad Jis pasiėmė mano nuodėmės ir išgelbėjo mane iš nuodėmės ir mirties įstatymo.“
Mes skelbiame žinią apie Jėzų mirusį už mūsų nuodėmes ir prisikėlusį iš mirties. Kviečiame visus Jėzuje Kristuje ieškoti išgelbėjimo nuo besiartinančios pražūties. Jis pažadėjo, kad „Visi, kuriuos Man duoda Tėvas, ateis pas Mane, ir ateinančio pas Mane Aš neatstumsiu.“ (Evangelija pagal Joną 6,37) Tegul prasidedantys metai bus Dievo ieškojimo ir išganymo suradimo metai. Prašykime Viešpaties „…kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią.“ (Evangelija pagal Luką 1,79)
Septintosios dienos Adventistų bažnyčios Lietuvoje vadovas Valius Eičinas
