II DALIS
Kaip tėvas gailisi vaikų, taip VIEŠPATS gailisi pagarbiai Jo bijančiųjų. (Psalmynas 103, 13)
Kartą kilminga musulmonė atvežė savo vaikaitį į krikščionišką Ravalpindžio (Pakistanas) ligoninę ausies patikrinimui. Jos vardas buvo Bilkvis Šeich. Prieš kelerius metus ją buvo palikęs vyras. Savo bendruomenėje Bilkvis buvo gerbiama moteris. Vis dėlto ji neįstengė atsikratyti slegiančio vienatvės jausmo.
Jos gydytoja buvo daktarė Pia Santjago, nuoširdi krikščionė. Daktarė Santjago pastebėjo, kad Bilkvis laiko rankose Bibliją. Gerokai nustebusi, ji paklausė: „Madam Bilkvis, ką jūs darote su ta Knyga?“
Vėliau paaiškėjo, kad ši kilminga moteris jau kuris laikas studijavo Bibliją ir Koraną, nuoširdžiai ieškodama Dievo. Tai iš tiesų buvo sunkios paieškos. Daktarė Santjago papasakojo, ką jai reiškia Dievo meilė. Paskui ji palinko į priekį, paėmė Bilkvis ranką ir tyliai patarė: „Pasikalbėkite su Juo kaip su savo tėvu“. Šie žodžiai sukrėtė musulmonę kaip elektra. Nejaugi Dievas gali tikrai būti jos tėvu? „Negali būti, – pagalvojo ji. – Dievas – mylintis Tėvas?“
O kas, jeigu Dievas tikrai yra kaip tėvas? Pakeliui namo ši mintis vis sukosi Bilkvis galvoje. Net atsigulusi miegoti, moteris kelias valandas negalėjo sudėti bluosto. Ji gerai prisiminė, kaip jos pačios tėvas atidėdavo į šalį visus reikalus, kad išklausytų savo mylimo vaiko. O jeigu iš tikrųjų ir Dievas yra toks?
Pagaliau po pusiaunakčio Bilkvis išlipo iš lovos ir, virpėdama iš susijaudinimo bei nežinomybės, atsiklaupė ant kilimėlio. Pakėlusi akis į dangų, ji garsiai tarė: „O Tėve, mano Tėve – Dieve Tėve!“
Bilkvis nebuvo pasirengusi tam pasitikėjimo jausmui, kuris ją užliejo po to. Staiga ji pajuto, kad nebėra vieniša. Šalia buvo Dievas. Štai kaip ji apibūdino šią patirtį: „Jis buvo taip arti, kad jaučiausi, tarsi būčiau padėjusi galvą Jam ant kelių, kaip maža mergaitė, sėdinti prie tėvo kojų. Aš dar ilgai taip klūpojau, tyliai kūkčiojau ir skendėjau Jo meilėje. Aš pasijutau besikalbanti su Juo.“
Niekas moters praeity neparengė jos tokiam susitikimui su dangiškuoju Tėvu. Iš to, ką jos religinė kultūra mokė apie Dievą, Bilkvis negalėjo net įsivaizduoti, kad Jis galėtų tenkinti jos, kaip apleistos moters, reikmes. Tačiau Dievas elgėsi būtent taip. Jis tapo jos tėvu, vyru ir broliu.
Kai aplinkybės jums susiklosto nepalankiai, Dievas yra čia pat kaip mylintis Tėvas. Jis yra čia pat, kad padrąsintų jus žodžiu. Jis yra čia pat, kad pakeltų jūsų dvasią viltim ir užpildytų tą maudžiančią vienatvės tuštumą. Jis yra čia pat, kad sustiprintų jus ir padėtų tęsti rytdienos kelionę. Jis yra čia pat, kad duotų jums visą meilę, kurios reikia jūsų širdžiai.
Markas Finlis
