III dalis
Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. (Laiškas galatams 2, 19–20)
Dadlis patyrė pernelyg daug gyvenimo smūgių. Kai jis buvo šešerių metų, tėvas paliko šeimą, o mama turėjo eiti dirbti į gynybos priemonių gamyklą. Veikiai ji ištekėjo už žmogaus, kuris buvo linkęs į smurto protrūkius. Dadlis niekada neužmirš garsių barnių, kuriuos jis girdėdavo naktimis, smūgių ir motinos kūkčiojimų.
Pagaliau vaikinas išėjo gyventi pas senelę. Tačiau ji neįstengė su juo sugyventi. Iš nevilties senelė atidavė jį į karo mokyklą. Po metų jis buvo išmestas ir iš ten.
Vieną savaitgalį Dadlis nuklydo į Niukaslo aviacijos bazę ir pirmą kartą iš arti pamatė lėktuvą, karinį lėktuvą – „Mustangą“. Dadlį jis tiesiog pakerėjo. Vaikinas susibičiuliavo su buvusiu karo lėktuvo pilotu. Kapitonas Džeimsas Šotvelis (James Shotwell), atrodo, pajuto, koks pasimetęs ir sutrikęs šis jaunuolis.
Susėdę ant „Mustango“ sparno, jie ilgai šnekučiavosi. Kai vaikinas prisipažino norįs mesti mokyklą, kapitonas atsakė: „Dadli, tu man primeni aklą žvirblelį. Jis moka skristi, bet negali, kadangi nieko nemato. Tu turi visus reikiamus įrankius, Dadli. Panaudok juos! Kad ir ką veiktum šiame gyvenime, turi išsiugdyti vieną dalyką – kryptingumo pojūtį!“
Vieną dieną Dadlis sužinojo sukrečiančią naujieną. Džeimsas Šotvelis žuvo. Grįžtant į aviacijos bazę iš pratybų sugedo jo lėktuvo variklis. Šotvelis galėjo katapultuotis ir išsigelbėti, tačiau lėktuvas krito ant gyvenamo ploto. Pilotas liko lėktuve, nukreipė jį į šoną nuo namų, o paskui iššokti buvo jau vėlu.
Dadlis pirmą kartą suprato, kiek daug jam reiškė kapitonas Šotvelis. Jo atminty vis atgydavo Šotvelio žodžiai apie aklą žvirblelį.
Neigiamą Dadlio nusistatymą išstūmė gilus tikėjimas Dievu. Dėl to, kad žmogus, kurį jis mylėjo, ryžosi tokiai aukai, pasikeitė visas vaikino gyvenimas. Tas vienintelis drąsus poelgis nustelbė visą nelaimingą Dadlio praeitį. Jis padėjo jam viską pradėti iš pradžių.
Kristaus pasiaukojanti mirtis suteikia mums naują pradžią. Prie kryžiaus mes galime viską pradėti iš naujo. Mes esame palaiminti „Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje“ (Laiškas efeziečiams 1, 3). Mes, kurie buvome „mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis“ (Laiškas efeziečiams 2, 1), dabar esame gyvi.
Mūsų identitetas slypi Kristuje. Kai Jis buvo prikaltas prie kryžiaus, ten buvo prikalta visa mūsų nelaiminga praeitis. Paulius triumfuodamas skelbė: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi“ (Laiškas galatams 2, 20).
Kristuje nebelieka jūsų sielos randų, klaidų, kaltės ir nesėkmių. Kai aplinkybės mums susiklosto nepalankiai, prie kryžiaus galime viską pradėti iš naujo.
Markas Finlis
