Iš pradžių žvelgiau į „Nuo durų prie durų” (nDPD) projektą neigiamai, eiti į žmogaus asmeninę erdvę atrodė nepriimtina, abejojau, ar yra iš tiesų vertinga tokiu būdu pasiekti žmones. Turėjau tokį nusistatymą, jog mielai gatvėje ar parke užkalbinčiau žmogų ir pasiūlyčiau krikščioniškos literatūros, bet tik jau ne jų namuose. Atėjus vasarai nusprendžiau save išbandyti projekte „Važiuokime ir padarykime”. Šiame projekte kasdienė popietinė veikla būdavo ėjimas prie durų ir dalinimas krikščioniškos literatūros. Aš vis dar nebuvau patenkinta tuo, kad reikia eiti prie durų, bet nusprendžiau pamėginti. Renginys artėjo prie pabaigos ir supratau, kad šis būdas, eiti prie durų ir taip pasiekti žmones, yra išties geras, kadangi tam tikrų žmonių gatvėje net nesutikčiau, galbūt jie man neatrastų laiko ar pati neišdrįsčiau pakalbinti, o kai yra atidaromos durys, turi progą pakalbinti tuos žmones. Supratau, kad tai nėra lindimas į žmogaus asmeninę erdvę, nes jei žmogus nenori – paprasčiausiai neatidaro durų ar bet kada turi galimybę tas duris užverti. Dabar, kai tik yra rengiamas nDPD projektas, aš mielai prisijungiu, nebėra to jausmo, kad man nemiela tai daryti, iš visos širdies tikiu, kad tai yra naudinga. Dievas sugeba panaudoti kiekvieną savo vaiką Evangelijos skelbimui, netgi mane. Tvirtai tikiu, kad tos drąsos eiti prie nepažįstamų žmonių būtent įkvepia Dievas. Šis projektas yra neįkainojama patirtis per kurią mano tikėjimas auga, pavyzdžiui: laiptinės su kodais, įeiti pro duris neišeina, draugas, kuris kartu palaiko man kompaniją spaudinėja mygtukus, bet durys taip ir neatsidaro, aš pradedu melstis, draugas toliau spaudinėja mygtukus ir durys atsidaro, tai pasikartoja dar du kartus. Matau stebuklus tiesiai sau prieš akis, per tai įgaunu pasitikėjimo Dievu. „Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ (Evangelija pagal Joną 11, 40) Džiaugiuosi, kad yra rengiami tokie projektai ir iš jų galiu pasisemti tiek daug:)
Viltė Čerkesaitė
