I dalis
Šiandieninį pasaulį apėmusi subtili ir kartu mirtina filosofija. Skelbdama, kad skatina naują, šviesų mąstymo būdą, ji veda žmones į gilesnę dvasinę apgaulę ir paklydimą. Vakarų pasaulis šią filosofiją – arba svetimą, nešventą ugnį – vadina postmodernizmu.
Postmodernizmas skatina visuotinį nepasitikėjimą argumentuotu mąstymu ir eina išvien su skepticizmu ir reliatyvizmu. Tiesa stebėtojui yra sąlyginė. Tu turi savo tiesą, o aš turiu savo tiesą, ir net jei jos 180° priešingos, viskas gerai, nes tiesa yra sąlyginė. Nėra absoliučios tiesos – to, kas išlieka teisinga visada ir visur, visomis aplinkybėmis. Anot postmodernizmo filosofijos, tiesa yra migruojanti. Ji keičiasi su laiku ir vieta. Tai, kas tiesa Afrikoje, nebūtinai tiesa Amerikoje ar Europoje, ir atvirkščiai. Iš esmės, tiesa yra sąlygojama tam tikros kultūros.
Postmodernizmas dabar vyrauja Holivude, daugumoje aukštųjų mokyklų JAV ir didžiojoje dalyje Vakarų visuomenės. Jis netgi įsėlino į Bažnyčią.
Paaiškinusi vienam jaunuoliui biblines priežastis, kodėl adventistai šeštadienį, o ne sekmadienį laiko sabata, šventa diena, buvau apstulbinta jo atsakymo: „Manau, kad Dievo garbinimo diena yra sąlyginė – tai priklauso nuo to, kas geriau tam žmogui. Šiaip ar taip, Dievas pažįsta mūsų širdis.“ Tvirtindamas, kad tikrovė priklauso nuo to, kaip mes ją jaučiame, o ne nuo tvirtų atsakymų Biblijoje, mano jaunasis draugas aiškiai parodė, kaip postmodernizmas paveikė mūsų šiuolaikinę Bažnyčią ir krikščioniškąją kultūrą. Tiesa tapo sąlygine!
Vis dėlto tikintiesiems keliamas svarbiausias klausimas: „Ar mes priimame Bibliją kaip absoliučią tiesą ir visą įkvėptą Dievo, kaip ji pati ir tvirtina (žr. 2 Timotiejui 3, 16), ar mes apibrėžiame tiesą, remdamiesi savo gyvenimu, kultūra ir dvasine pirmenybe?“
Kai kurie Bibliją laiko tik dar vienu įkvepiančiu literatūros kūriniu, bet mes negalime taip galvoti. Tai arba milžiniška apgaulė (nes ji skelbia stulbinančių dalykų apie save ir Dievą, be to, pateikia labai tikslių, nepopuliarių pamokymų įvairiomis temomis), arba ji išties dieviškai įkvėpta ir turėtų būti tokia laikoma net ir šiais laikais.
Postmodernizmas panaikina absoliučią tiesą, nepalikdamas žmonėms tvirto pamato. Tiesa palikta apibrėžti besikeičiančios kultūros įgeidžiams, ir kiekvienas žmogus gali apibūdinti ją savaip. Tai krikščionims iškelia dilemą, nes tikroji krikščionybė yra paremta absoliučios biblinės tiesos pamatu. Tai yra tiesa – arba ugnis, – kurią įžiebė Dievas, o ne žmogus. Mums, kaip septintosios dienos adventistams, šis pamatas yra ypatingai svarbus; mes tikime, kad tiesa yra nediskutuotina. Mes grindžiame savo tikėjimą nesikeičiančiu ir autoritetingu Dievo Žodžiu – „Sola Scriptura“, kaip teigdavo protestantai reformatoriai.
Melody Mason
