Morisas L.Vendenas
Jokūbas pasiliko vienas. Tuomet kažkoks vyras grūmėsi su juo iki pat aušros. (Pradžios 32, 24)
Kol Jokūbas dar nebuvo kovojęs su Dievu prie Jaboko upokšnio, jį nuolatos graužė sąžinė, jis jautėsi kaltas, kad apgavo savo tėvą. Nors tai atsitiko prieš 20 metų, bet visą tą laiką jį graužė sąžinė dėl padarytos nuodėmės. Be to, jo sieloje vyko dar kai kas. Jokūbas suvokė, kad angelai saugo jį, bet manė, kad turi ir pats kai ką padaryti, jei nori būti saugus. Jis netikėjo, kad Dievas be jo pagalbos gali įvykdyti savo pažadus, duotus Betelyje.
Ar susimąstėte kada nors apie tai, ką gali padaryti net vienas angelas? Kas vieną kartą atsitiko asiriečių stovyklai, kurioje buvo 185 tūkstančiai karių? Jūs žinote tą istoriją: Išaušus rytui, visur gulėjo lavonai (2 Kar 19, 35). Štai ką padarė praeidamas per stovyklą vienas angelas. Jokūbas žinojo, kad jo šeimą saugo angelai, bet jis negalėjo suprasti tikrosios angelų jėgos ir Dievo galios įvykdyti savo duotus pažadus. Jis manė, kad šį tą jam reikia padaryti pačiam. Tokios mintys yra būdingos žmogui, dar nepasišventusiam Dievui ir labiau pasikliaujančiam savo jėgomis.
„Būtent tai […] pražudys ir daugelį sielų mūsų dienomis. Tūkstančiai daro tą pačią klaidą, kaip fariziejai, kuriems Kristus priekaištavo viešėdamas pas Matą. Užuot atsisakę kokios nors branginamos idėjos ar nuomonės stabo, daugelis nepriima tiesos, ateinančios tiesiai nuo šviesybių Tėvo. Jie pasikliauja savimi, nuosava išmintimi ir nesupranta savo dvasinio skurdo. Jie nori būti išgelbėti atlikdami kažkokį svarbų darbą. Nerasdami būdo, kaip į tą darbą įsitraukti, jie apskritai atmeta siūlomą išgelbėjimą“ (Su meile iš Dangaus, 250p.).
Biblijoje sakoma, kad po nakties, praleistos prie Jaboko upokšnio, ir po ten įvykusios kovos, Jokūbas tapo kitu žmogumi. Tai atsitiko praėjus dvidešimčiai metų po jo atsivertimo. Prie Jaboko upokšnio jis galutinai atsisakė minties veikti savarankiškai. Tą naktį Jokūbas suprato, kad jis visiškai priklauso nuo Dievo. Nuo tos dienos jo charakteryje neliko klastingumo. Jokūbo gyvenimas tapo paprastas ir teisus. Jis išmoko paprasčiausio pasitikėjimo Dangiškąja Jėga.