Juk Tu mano apsauga, stiprus bokštas gintis nuo priešo. (Psalmynas 61, 4)
Vieną vakarą Los Andželo žurnalistė nusprendė grįžti namo trumpesniu keliu. Ji pasuko stačiu neapšviestu taku. Neilgai trukus sau už nugaros išgirdo žingsnius, kurie vis greitėjo ir greitėjo. Staiga ant jos šoko nepažįstamas vyras ir ėmė ją smaugti jos pačios šaliku.
Tą akimirksnį už daugybės kilometrų iš gilaus miego prabuvo žurnalistės motina. Ją apėmė baimė, kad vyriausiajai dukrai tuoj nutiks kažkas siaubinga. Motina tučtuojau atsiklaupė prie lovos ir ėmė melstis. Ji nuoširdžiai kalbėjosi su Dievu 15 minučių, prašydama Jo apsaugos savo dukrai. Pajutusi užtikrintumą, kad į jos maldą atsakyta, moteris vėl atsigulė ir ramiai užmigo.
Ant akmeningojo tako užpuolikas staiga sustingo. Moteris pastebėjo, kad jis akimirksniui ištempė kaklą, tarsi kažko klausytųsi. Paskui jis paleido ją ir spruko nuo kalvos.
Ši moteris ir jos motina yra tikros, kad dėl tos maldos Pats Dievas apsireiškė, kaip ištikimas Gelbėtojas. Labai svarbu suprasti, kad pamaldžioji motina nesikreipė į kažkokį tolimą Dievą. Ji pažinojo Jo balsą. Ji pažinojo Jį taip gerai, kad suprato, kada Jis atsakė į jos maldą. Ji pažinojo Jį taip gerai, kad pasitikėjo Jo apsauga. Kai ta geroji moteris atsiklaupė prie lovos, ta galingoji jėga iš tiesų buvo labai arti.
Mūšyje tarp gėrio ir blogio malda yra galingas ginklas tikinčiojo rankose. Per maldą pragaro jėgos gauna atkirtį. Elena Vait rašė, ką Dievas padarys atsakydamas į tikinčiojo maldą, ir ko Jis nepadarys, jeigu mes Jo neprašysime (žr. „Didžioji kova“, p. 491).
Kai ši ištikimoji motina meldėsi, mūsų Viešpats pasiuntė galingus angelus, kad nuvarytų šalin jos dukters užpuoliką. Galingas Šventosios Dvasios veikimas privertė jį bėgti. Tačiau… kaip paaiškinti tą skaudų faktą, kad kai kurie krikščionys vis dar yra apiplėšiami, apvagiami ir nužudomi? Gal dėl tikėjimo stokos? Nejaugi niekas už juos nesimeldžia?
Šioje maišto kupinoje planetoje ir geriems žmonėms nutinka blogų dalykų. Mums nesuvokiamais būdais Dievas panaudoja širdgėlą, nelaimes ir kančias, kad pritrauktų mus prie Savęs. Jis net panaudoja blogį, dėl kurio Pats jokiu būdu nėra atsakingas, kad pasiektų Savo tolimos ateities tikslus. Be to, Dievas gerbia pasirinkimo teisę tų, kurie mus skriaudžia, ir ne visada įsikiša. Kartais, žvelgiant stambesniu mastu, Jis leidžia blogiui tekėti savo vaga.
Ar tai sunku suprasti? Žinoma! Tačiau mes vis tiek galime pasitikėti Dievu. Mes vis tiek galime tikėti. Mes vis tiek galime siekti Jo. Mes vis tiek galime melstis, žinodami, kad Jis įsikiš. Jis išlaisvina. Jis atsako. Jis neleis mums pražūti. Ir tai, ko mes dar nesuprantame, vieną dieną, amžinybėje, Jis mums paaiškins.
Markas Finlis
