KAI JĖZUS VERKĖ DĖL ŠĖTONO

Morisas L.Vendenas

Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, ir mes Jį laikėme nieku (Iz 53, 3).  

Kai mūsų Visatoje atsirado nuodėmė ir įvyko maištas, kai dan­guje praūžė karas, ir Liuciferis su savo angelais buvo ištremtas į žemę, jis nebuvo patenkintas tuo, ką padarė. Jis nesigailėjo nu­sidėjęs ir pridaręs žalos Tam, kuris jį mylėjo, bet jis vis dėlto pasi­baisėjo, kai pamatė savo maišto padarinius.

„Šėtonas sudrebėjo, išvydęs savo griaunančios veiklos pada­rinius. Likęs vienas jis mąstė apie savo praeitį, dabartį ir ateitį. Jo galinga figūra sudrebėjo lyg būtų patekusi į audrą. Pro šalį pralė­kė dangiškasis angelas. Šėtonas jį pasišaukė ir paprašė perduoti, kad jis nori susitikti su Kristumi. Ir tas susitikimas įvyko. Šėtonas pasakė Dievo Sūnui, kad gailisi dėl to, ką padarė ir nori vėl atgauti Dievo malonę.“ Atkreipkime dėmesį į toliau esančius žodžius: „Kristus verkė dėl šėtono sielvarto, bet Dievo vardu pasakė, kad šėtonas niekada daugiau negali būti priimtas į dangų. Negalima rizikuoti ir leisti, kad dangui iškiltų pavojus“ (Išgelbėjimo istorija, p. 26).

Jėzus verkė žemės istorijos pradžioje, kai nuodėmė įnešė liūdesį ir atskyrė žmones nuo Dievo, kai žiūrėdamas į ateitį Jis matė Adomą ir Ievą, paliekančius puikų sodą, kurį Jis jiems buvo pa­sodinęs. Jis verkė matydamas Kainą, nekenčiantį teisiojo Abelio ir jį nužudantį, o po to nepanorėjusį atgailauti.

Jis matė vis didėjančias pasaulio nedorybes, nusikalstamumą, neapykantą, dažnus karus, ir tai, kad visas pasaulis buvo sunai­kintas, ir liko tik aštuonios sielos.

Jis matė tuos, kuriuos prislėgė nelaimė, matė, kaip kadaise buvę vergai ir kantriai laukę Išgelbėtojo, atstūmė Jį Jam atėjus. Jis matė Getsemanę, Golgotą. Jis matė, kad tik nedaugelis tikrai įvertins Jo auką, ir netgi tų nedaugelio žmonių tikėjimas bus per daug silpnas, Jis verkė dėl žmonių netikėjimo, sielvarto, baimės ir skausmo. Jis matė kankinius, kenčiančius už Jį. Bet Jis matė ir tuos, kurie Jo išsižadėjo, norėdami išvengti kankinimų.

Jėzus sielvartavo, nes šėtonas, kurį Jis mylėjo, negalėjo būti išgelbėtas. Jo širdis plyšo iš skausmo, nes turėjo skirtis su tais, kuriuos mylėjo, su daugybe tų, kuriuos mylėjo, ir su kuriais Jis jau niekada nebesusitiks. Kaip tobulai šiais žodžiais išreikšta Dievo meilė: Jėzus pravirko!

Parašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.