Pažvelk giliau!
Atrask, tai kas nematoma

Pažvelk giliau!

Įžiebk meilės židinį!
Santykių ir šeimos patarimai Tau

Įžiebk meilės židinį!

KAI KAS ŽINO JŪSŲ VARDĄ 0 2020-06-20 — 02:50

Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. (Evangelija pagal Joną 10, 3)

Peteris Maršalas (Peter Marshall), gimęs Škotijoje, buvo vienas iš Amerikoje garsių tarnautojų. Jis leido Dievo balsui vesti jį pergyvenimą. Vieną naktį vaikystėje grįždamas namo jis nusprendė sutrumpinti kelią ir pasuko per viržiais apaugusią dykynę. Ta vieta buvo žinoma dėl klinčių karjerų.Vietovę jis gerai pažinojo, tad manė, jog kelią ras nesunkiai.

Nors naktis buvo nežvaigždėta ir labai tamsi, jis patraukė tarp uolų bei viržių. Tolumoje kartkartėmis pasigirsdavo avių bliovimas, krūmokšnius šiureno vėjas. Retsykiais iš viržių triukšmingai purpteldavo koks paukštis. Kita vertus, berniukas jautėsi visiškai vienišas nakty.

Staiga jis išgirdo kažką sunerimusiu balsu šaukiant: „Peteri!“ Sustojęs vaikas tamsoje atsiliepė: „Aš čia. Kas jūs? Ko jūs norite?“

Tačiau niekas neatsakė, tik vėjas dvelkė virš dykumos. Berniukas nusprendė, kad jam pasigirdo, ir žengė toliau. „Peteri!“ – išgirdo jis vėl, tik šįsyk dar griežčiau. „Peteri!“

Vaikas sustojo kaip įbestas ir įsispitrijo į tamsą. Kas gi ten? Jis palinko į priekį, atsitūpė, paskui parpuolė ant kelių. Pagrabaliojęs ranka priešais save, Peteris pajuto tik orą. Tarpeklis! Puslankiu apsigraibęs aplink save jis suprato, jog atsidūrė klinčių duobės pakrašty. Dar vienas žingsnis, ir jis būtų užsimušęs. Dar vienas žingsnis… Jei nebūtų išgirdęs Dievo balso, jo gyvenimas būtų baigęsis. Toje nykioje dykynėje Kažkas jį pažinojo, Kažkas juo rūpinosi. Dievas žino mūsų vardus. Mes nesame kažkokia kosminė migla visatoje.

Dievas mus sugalvojo. Dievas mus padarė. Dievas mus sukūrė. Mes esame Jo. Jis mumis rūpinasi. Jis mus myli. Jis mus pažįsta asmeniškai. Mes Jam svarbūs. Kartais galime jaustis vieni, tačiau Jis visada čia pat, pašauks mus vardu, pakvies į saugų Savo rankų glėbį. Pakvies mus namo.

Elena Vait rašė: „Jėzus pažįsta kiekvieną iš mūsų ir žino mūsų silpnąsias vietas. Jis žino visų mūsų vardus. Jis žino, kuriame name mes gyvename ir kiekvieno gyventojo vardą. Kartais Jis duoda Savo tarnams nurodymą keliauti į tam tikro miesto tam tikrą gatvę ir susirasti tam tikrą namą, kuriame gyvena viena iš Jo avių“ („Amžių ilgesys“, p. 479).

Jėzus taip mus myli. Mūsų rūpesčiai – Jo rūpesčiai. Mūsų vargai – Jo vargai. Kai skauda mums, skauda ir Jam. Mes – Jo vaikai. Jo interesai susiję su mūsiškiais. Jis atkreipia dėmesį į viską, kas mus domina. Tesidžiaugia jūsų širdis jau šiandien Jo asmeniška, artima, meilės kupina globa.

Markas Finlis

autorius

Vaiva Paldavičienė. Kiti autoriaus įrašai

pasidalink

Rašyti komentarą

Komentarai

Komentarų kol kas nėra.

tavo komentaras

galerija

Daugiau — mūsų Flickr galerijoje

mes kitur

Kviečiame ir Tave prisijungti prie mūsų šiuose socialiniuose tinkluose!

prenumerata

Jau turime 40 prenumeratorius!

x

Gavėjas:

arba uždaryti langą

Jūs naudojate labai seną, lėtą ir nesaugią interneto naršyklę. Išnaudokite visas interneto galimybes — mes nuoširdžiai rekomenduojame išbandyti Firefox!