Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. (Jono pirmas laiškas 1, 9)
Vesdamas evangelistinę kampaniją Stokholme, Švedijoje, vieną vakarą aš praleidau su viena kelionių agentūros darbuotoja. Ji lankė mūsų susirinkimus pačiame miesto centre. Kalbantis apie dvasinius dalykus, ji pasakė: „Pastoriau, turiu klausimą, kurį visada norėjau užduoti kokiam nors tarnautojui. Ar abortas yra žmogžudystė?“ Su ašaromis akyse ji papasakojo apie savo nelaimingą meilę, nepageidaujamą nėštumą ir skubotą sprendimą pasidaryti abortą po keturių nėštumo mėnesių.
Iširus pirmajai santuokai, ji sutiko žmogų, kuris jai pasirodė jos svajonių vyras. Moteris įsimylėjo. Jie draugavo šešis mėnesius, jis žadėjo ją vesti. Kai ji pasijuto nėščia, jis pasakė, kad jau yra vedęs ir kitoje šalyje turi tris vaikus.
Jis tvirtino, jog turi tučtuojau išvykti ir grįžti pas savo šeimą.
Ši netikėta naujiena moterį pribloškė. Žlugus jos antrajai meilei, ji nenorėjo nešioti ja pasinaudojusio vyro kūdikio. Moteris pasidarė abortą, tačiau niekada nebuvo patenkinta tokiu savo sprendimu. Ją kankino vidinis nerimas, jausmas, kad ji nužudė nekaltą kūdikį.
Tą sunkią, slegiančią kaltės naštą ji nešiojo 18 metų. Dabar, mums kalbantis, aš švelniai paaiškinau, kad, sušukdamas „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Evangelija pagal Luką 23, 34), Kristus atleido ir jai. Jo atleidimas galiojo visą laiką. Jis įsišaknijęs pačioje Kristaus prigimtyje. Mes kartu perskaitėme Jono pirmą laišką 1, 9: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes“.
„Ar šioje vietoje pasakyta, – paklausiau aš, – „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, išskyrus abortą“?“ „O ne!“ – sušuko Ji. „Ar norite, kad įrašyčiau jūsų Biblijoje: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, išskyrus abortą“?“ – paklausiau aš. „Žinoma, ne!“ – atsakė moteris.
Jos akyse susitvenkė ašaros. Ji pradėjo suprasti, kad Dievo pažadai tikrai teisingi. Ji įsitvėrė Jo pažado tikėjimu. „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes“. Nauja ramybė užliejo jos sielą. Per tuos ilgus 18 metų ji bet kada galėjo gauti atleidimą, tačiau pasinaudojo šia galimybe tik tada, kai atvėrė savo širdį, kad jį priimtų.
Štai amžinoji tiesa: atleidimas įsišaknijęs pačioje Dievo prigimty. Jis yra Dievo dalis. Kryžius apreiškia Dievo meilę ir gailestingumą, kuris suteikia atleidimą visai žmonijai. Nors mes negauname Dievo atleidimo, kol neišpažįstame nuodėmių, šį atleidimą pelno ne mūsų išpažintis. Išpažintis veikiau atveria širdį, kad priimtume atleidimą, kuris buvo visą laiką. Šiandien jis prieinamas ir jums, ir man.
Atverkite širdį stulbinančiam Dievo atlaidumui. Tenutildo Jis jūsų galvoje visus kaltinančius balsus. Tenuplauna šiandien jūsų kaltę Savo stebuklingąja meile.
Markas Finlis
