Juk Tu, VIEŠPATIE, geras ir atlaidus, kupinas ištikimos meilės visiems, kurie Tavęs šaukiasi. (Psalmynas 86, 5)
1985 metais prezidentas Ronaldas Reiganas (Ronald Reagan) apsilankė Bitburgo vokiečių karių kapinėse ir padėjo prie paminklo vainiką. Tai turėjo būti susitaikymo ženklas, tam tikras atsisveikinimas su skaudžiais Antrojo pasaulinio karo prisiminimais.
Tačiau tas vainikas sukėlė tarptautinį nepasitenkinimą, kadangi tose kapinėse buvo palaidoti 49 Hitlerio esesininkai, kurie dalyvavo žydų žudynėse. Susitaikymas yra gerai, kalbėjo žmonės, tačiau prezidentas Reiganas neturįs teisės atleisti už tai, kas buvo padaryta žydams. Esą tai galėjo padaryti tik patys žydai. Kaip kitados rašė poetas Džonas Draidenas (John Dryden):
„Atleidimas priklauso nukentėjusiajam“.
Tik nukentėjusysis turi teisę atleisti. Eseistas Lancas Moras (Lance Morrow) paaiškino: „Prezidentas Reiganas galėjo atleisti Džonui Hinkliui (John Hinckley) už tai, kad šovė į jį. Tačiau jis negali atleisti, pavyzdžiui, Ali Agcai už tai, kad šovė į popiežių Joną Paulių II. Tai gali padaryti tik pats Jonas Paulius. “Kai kuo nors nusikalstame kitam žmogui, Šventoji Dvasia dažnai paragina mus atsiprašyti. Kai kurie žmonės jaučiasi kalti metų metais. Tarp jų ir kitų žmonių iškyla sienos. Jų sąžinė smerkia juos už tai, kad jie įžeidė šeimos narį ar draugą. Ką nors įžeidę ištikrųjų mes įžeidžiame vieną iš Dievo vaikų. O dar tiksliau – mes įžeidžiame Patį Viešpatį. Atminkite: „Atleidimas priklauso nukentėjusiajam“.
Pirmasis žingsnis gydant dvasią yra išpažinti savo nuodėmę Dievui. Parašyta: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes“ (Jono pirmas laiškas 1, 9). Kai susikrimtę ateiname pas Dievą ir prašome mums atleisti, Jis išlaisvina mus iš nuodėmės pasmerkimo. Mūsų moralinės kaltės nebelieka. Apaštalų darbų knygoje 24, 16 Paulius išsakė amžinąją tiesą: „Todėl aš stengiuosi visuomet turėti gryną sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones“. Egzistuoja skirtumas tarp moralinės kaltės ir psichologinės kaltės.
Nuo moralinės kaltės Dievas mus atleidžia vos tik išpažįstame nuodėmę. Jis nelaukia, kol susitaikysime su kitu žmogumi. Nors Dievas jau būna atleidęs, psichologinė kaltė dažnai išlieka tol, kol atsiprašome žmogaus, kuriam padarėme ką nors bloga. Kadangi Dievas jau būna atleidęs, mus apima troškimas, kad atleistų ir žmogus, kuriam nusikaltome. Kai kas nors paprašo mūsų atleisti skriaudą, o mes – įsižeidę, skaudančia širdimi – nuoširdžiai atleidžiame, dažnai užsimezga nauji santykiai. Pralaužiamos užtvaros, sugriūva sienos. Ir mes kartu džiaugiamės gydančiu atleidimo balzamu.
Markas Finlis
