Net, atvirkščiai, jūs turėtumėte jam atleisti ir jį paguosti, kad pernelyg didelis nusiminimas jo nepražudytų. (Antras laiškas korintiečiams 2, 7)
Širdgėla ir įniršis buvo užvaldę Elžbietą ir Franką Morisus (Morris) po to, kai girtas vairuotojas suvėžino jų sūnų Tedą. Tomio, jaunuolio, kuris buvo kaltinamas jų sūnaus nužudymu, teisme judviejų pyktis dar labiau išaugo. Jie sužinojo, kad vieną naktį Tomis nusigėrė iki sąmonės netekimo, šoko į automobilį, pasileido keliu ir trenkėsi į Tedo mašiną.
Frankas Morisas pasinėrė į visas juridinio proceso smulkmenas, laukdamas dienos, kai Tomis bus pripažintas kaltas. O Elžbieta tai galvodavo apie savižudybę, tai įsivaizduodavo, kaip Tomis sės į elektros kėdę, o ji pati paspaus jungiklį.
Poros kančios nesibaigė ir po to, kai Tomis sėdo į kalėjimą. Jie laikė save krikščionimis, tačiau jų neapykanta išgąsdino juos pačius. Elžbieta pradėjo melsti išlaisvinimo.
Vieną dieną ji išgirdo Tomį kalbant Tedo mokykloje – tai buvo jo perauklėjimo programos dalis. Jis, atrodė, nuoširdžiai gailėjosi, ir Elžbieta sutelkusi drąsą priėjo prie jo po to pasikalbėti. Sužinojusi, kad jo ničniekas kalėjime nelanko, ji nusprendė jį aplankyti.
Apsilankymas prasidėjo keliomis įtampos akimirkomis. Paskui Tomis staiga pratrūko: „Misis Moris, aš labai gailiuosi. Prašau, atleiskite man“.
Elžbieta nutirpusi spoksojo į savo sūnaus žudiką. Anksčiau ji troško atsikratyti niršto bei širdgėlos, tačiau visi žmogiški jausmai šaukė:„Keršto!“
Tačiau tą akimirksnį įvyko kažkas, kas ją sujaudino bei ištirpdė bet kokį nenorą atleisti. Ji išgirdo žodžius, kuriuos Žmogus ištarė nuo kryžiaus. Atrodė, jog jie apsupo ją: „Tėve, atleisk jiems… Tėve, atleisk jiems.“
Staiga ji pajuto galinti atleisti, nes jai atleista. Elžbieta pradėjo tyliai melstis: „Brangus Dieve, Tu irgi praradai Savo vienintelį Sūnų. Tačiau Tu atleidai tiems, kas Jį nužudė“.
Elžbieta Moris atleido Tomiui ir paprašė atleidimo už tą neapykantą, kurią ji puoselėjo ilgą laiką.
Kristaus atleidimas yra malonė, tirpdanti mūsų ledines širdis. Kristaus gailestingumas mus nuginkluoja. Kad ir kaip mes Jį skaudinome, Jo meilė mus laimi. Kai mes su meile atleidžiame mums nusikaltusiam žmogui, jo širdis sušyla.
Jį nustebina džiaugsmas. Jį apstulbina mūsų gailestingumas.
Šiandien tepasiekia jūsų maloningas atlaidumas kiekvieną jums nusikaltusį. Atleiskite kiekvienam, kuris jus įskaudino, ir pamatysite, kaip grius sienos. Jus nustebins gydanti jėga jūsų gyvenime ir aplinkinių žmonių gyvenimuose.
Markas Finlis
