Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų? (Evangelija pagal Matą 18, 21)
Manau, mes būsime skolingi Petrui per visą amžinybę. Petras kalba už mus visus. Jo žmogiškume yra kažkas, kas man tikrai patinka. Aš galiu susitapatinti su jo patirtim. Jūs turbūt taip pat. Petras nėra atsiskyręs šventasis, sėdintis kokiam nors vienuolyne ir visą dieną besimeldžiantis. Susidūręs su gyvenimiškais sunkumais, jis išreiškia savo nuomonę. Jis atvirai leidžia suprasti savo poziciją. Kartais jis būna impulsyvus ir tiesmukas. Bet visada sąžiningas.
Vieną dieną Petras atėjo pas Jėzų ir uždavė Jam svarbų klausimą. „Mokytojau, – kreipėsi jis, – jei mano brolis man nusikals, kiek kartų jam turiu atleisti?“ Nesulaukęs Jėzaus atsakymo, Petras užbėgo Jam už akių ir pats pamėgino atsakyti į savo klausimą: „Ar iki septynių kartų?“ (Evangelija pagal Matą 18, 21). Septyni Petrui buvo didžiulis skaičius. Jis manė, jog Jėzus pagirs jį už tokį norą atleisti.
Rabinai sakydavo: „Jei žmogus tau nusikalsta vieną kartą, atleisk jam. Jei žmogus tau nusikalsta du kartus, atleisk jam. Jei žmogus tau nusikalsta tris kartus, atleisk jam. Jei žmogus tau nusikalsta keturis kartus, atsilygink jam už jo nuodėmes.“ Jie manė, kad užtenka kam nors atleisti tris kartus. Po to gailestingumas išsekdavo. Teisingumas reikalavo bausmės.
Pirmojo amžiaus rabinas Hana rašė: „Tas, kuris atleidžia savo artimui, neturi atleisti daugiau kaip tris kartus“. Rabiniškas įstatymas po trečiojo nusižengimo reikalavo teisingumo.
Taigi Petras manė, kad atleisti savo broliui septynis kartus jau atitinka dievišką idealą. Jo suvokimas apie atleidimą gerokai pranoko fariziejų sampratą. Septyni kartai – tai dvigubai daugiau, nei norėdavo atleisti rabinai. Septyni – tobulybės skaičius.
Įsivaizduokite, kaip apstulbo Petras, kai Jėzus atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (22 eilutė). Kaip įmanoma atleisti nusikaltusiam žmogui 77 kartus? Mūsų mylintis dangiškasis Tėvas taip daro. Jis šimtmečiais elgėsi su žydų tauta gailestingai, vis atnaujindamas ir atnaujindamas Savo malonę. Paskui Jis atsiuntė Savo Sūnų, o jie Jį nukryžiavo. Dievas kantriai siūlė atleidimą, bet Izraelis vis maištavo.
Jėzus norėjo, kad Petras suprastų šią gyvybiškai svarbią tiesą. Jis trokšta, kad ją suvoktume ir mes: atleidimas nematuojamas kažkieno jums padarytų nusikaltimų skaičiumi. Atleidimas įsišaknijęs į pačią Dievo prigimtį. Tai gailestingumo pozicija. Jame nėra pagiežos. Jis nekaupia priešiškumo. Dievas atleidžia, nes atleisti yra teisinga. Tai dieviška.
Gal kas nors jums nusikalto, skaudžiai jus įžeisdamas? Jėzaus vardu pasielkite kaip moko Kristus. Šiandien pat atleiskite tam žmogui.
Markas Finlis
