KAIP IŠGYVENTI DEPRESIJĄ

IV DALIS

Visuomet VIEŠPATĮ garbinsiu, Jo šlovė nuolat bus mano lūpose. (Psalmynas 34, 2)

Po Sovietų Sąjungos žlugimo aš pradėjau rinkti pasakojimus apie tikėjimą siaubingų persekiojimų metu. Vienas pastorius, virpėdamas vienas tamsioje kameroje, rašė: „Per tas ilgas vienatvės valandas mano širdis džiaugėsi Dievo Artumu. Kaip apaštalas Paulius, aš leidau laiką giedodamas šlovinimo giesmes. Dievas niekada manęs neapleido – net tamsiausiomis, sunkiausiomis minutėmis. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažadai galioja per visą gyvenimą.“

Man teko skaityti apie kitą pastorių, uždarytą kameroje su 70 užkietėjusių nusikaltėlių. Velykų sekmadienį šis pastorius paprašė leidimo pagiedoti šiems belaisviams.

Visi nuščiuvo. Pastorius užgiedojo šlovinimo giesmę. Jis giedojo visą valandą. Niekas net nekrustelėjo. Visų akys buvo įsmeigtos į jį. Jis šlovino Dievą dar vieną valandą.

Šlovinime slypi neįprasta dvasinė jėga. Šlovinimas pakylėja mūsų dvasią. Šlovinimas suteikia energijos visai mūsų esybei. Šlovinimas atgaivina mūsų dvasinį gyvenimą. Šventasis Raštas šlovinimą lygina su bendru džiaugsmu. „Mano širdis džiūgauja, – giesme aš Jam dėkoju“ (Psalmynas 28, 7). Elena Vait rašė: „Niekas taip nepagerina kūno ir sielos sveikatos, kaip dėkingumo ir šlovinimo dvasia“ („Išgydymo tarnavimas“, p. 251).

Toliau ji tęsia: „Toks jau gamtos dėsnis – mūsų mintys ir jausmai padrąsinami bei sustiprinami tada, kai išreiškiame juos žodžiais. Žodžiai išreiškia mintis, o po žodžių vėl eina mintys. Jei norime aiškiau išreikšti savo tikėjimą ir labiau džiaugtis savo turimais palaiminimais – didžiąja Dievo malone ir meile, – mes turėtume turėti daugiau tikėjimo ir didesnį džiaugsmą“ (Ten pat, p. 251–253).

Mūsų žodžiai ne tik išreiškia mūsų vidinį charakterį; jie jį formuoja. Te jūsų burna būna kupina šlovinimo. Te jūsų lūpos išreiškia padėką Dievui už Jo gerumą. Stebėkite, kaip šlovinimas nustelbia jūsų neigiamas emocijas. Šlovinimas yra vienas iš Dievo galingų ginklų, siekiant įveikti priešą. Šlovinimas – tai ginklas, be kurio mes išsiversti negalime.

Markas Finlis