II dalis
Neprisiminiau nė vienos Biblijos eilutės, patvirtinančios šiuos žodžius, bet ir toliau įdėmiai klausiausi. Paplėtojęs šią mintį, jis perėjo prie aukuro.
„Kas valdo aukurą, tas valdo rezultatą!“ – sušuko jis. Tikra tiesa, – pagalvojau. – Bet yra daugiau nei vienas aukuras. Velnias taip pat turi aukurą. Apie kurį mes kalbame?
Pamokslininkas kalbėjo toliau: „Ar žinote, kodėl taip svarbu valdyti aukurą? Nes jei taip darytume, visa Arkanzaso valstija būtų supurtyta! Štai, kas nutinka, kai aukuras įkaista! Mielieji, metas išeiti pirmyn ir imti valdyti aukurą!“ Jis kalbėjo vis aukštesniu balsu ir jau pradėjo prakaituoti. Žmonės pritardami kėlė aukštyn rankas, už savęs išgirdau kažką kalbant kalbomis.
„Žmonės, ar jūs alkstate Jėzaus? Turime liautis kalbėję apie ugnį ir pagaliau patirti tą ugnį. Užmirškite apie tuos, kurie sėdi šalia. Užmirškite etiketą. Jei norite antgamtinio patyrimo, jei norite pamatyti stebuklus, turite atsistoti ir užvaldyti aukurą!“
Tikriausiai taip jis kvietė prie aukuro, nes žmonės šoko iš savo vietų ir bėgo į priekį, iškėlę aukštyn rankas. Netrukus jau beveik nesigirdėjo pamokslininko per didžiulį triukšmą, vapaliojimą kalbomis, raudojimą ir klykimą salėje.
Nepaisant uolaus pamokslininko kvietimo, keli žmonės iš visų susirinkusiųjų išliko ramūs. Jis pradėjo dar labiau prakaituoti ir kalbėjo dar garsiau ir įtempčiau. „Nežinau, ką dar pasakyti! – sušuko jis su siaubu balse, regis, žiūrėdamas tiesiai į mane. – Norite ugnies, ar ne?“ Išsigandusi, kad jis gali prieiti ir uždėti ant manęs rankas, mėgindamas priversti mane patirti
„ugnį“, nusprendžiau, kad jau metas išeiti.
Važiuodama namo, mintyse vis kartojau atgimimo pamaldų įvykius. Viena vertus, norėjau būti pelyte kampe ir pamatyti, kaip viskas ten baigsis. Kita vertus, turbūt geriau, kad nelikau. Ten vyko kažkoks pamišimas. Toje bažnyčioje tikrai liepsnojo ugnis, bet tai buvo svetima, nešventa ugnis.
Melody Mason
