II dalis
Artėjant pastoriaus pašventinimo laikui, Bažnyčia nusprendė nepašventinti jo. Jis nepadarė nieko bloga, bet jiems atrodė, kad dirbo ne taip, kaip turėtų paprastas pastorius. Visi matė, kad jis turi daug galios, bet jie buvo susirūpinę, nes manė, kad ši jėga ne iš Dievo, o juodosios magijos ar kitos okultizmo praktikos, padedančios veikti žmones.
Norėdami patvirtinti savo įtarimus, Bažnyčios vadovai nusprendė atlikti tyrimą. Vieną dieną, kol pastorius Jeremijas buvo išvykęs, jie apieškojo jo namus. Bet nerado nieko neįprasto, jokių juodosios magijos ar okultizmo ženklų. Tada jie apklausė pastoriaus žmoną. „Ką veikia tavo vyras, kai grįžta namo? Ar jo elgesys ne keistas? Kokie jo įpročiai?“
„Jis geras vyras, – atsakė žmona. – Švelnus savo šeimai. Nedaro nieko keisto ar neįprasto. Bet tikrai kasdien daro vieną dalyką, ko galbūt nedaro dauguma kitų. Jis keliasi trečią valandą ryto, meldžiasi ir tyrinėja Bibliją. Dvi dienas per savaitę prašo manęs negaminti jam valgyti, nes jis pasninkauja.“
Netekę žado, jie neturėjo daugiau klausimų. Maloniai nustebę, jie palingavo galvomis ir išsiskirstė. Galiausiai, įsitikinę, kad galia, kurią matė Jeremijo gyvenime, iš tiesų yra iš Dievo, o ne iš šėtono, jie nusprendė jį pašventinti.
Neilgai trukus po pašventinimo Bažnyčios vadovai paskyrė jį dirbti evangelistu vienoje didžiausių to regiono konferencijų. Viešpats ir toliau laimino jo tarnystę, kai jis drąsiai kalbėjo, smerkdamas nuodėmę ir kviesdamas žmones atgailauti.
Dar daugiau žmonių buvo laimima Viešpačiui, ir Bažnyčios vyresnieji ėmė dar labiau jį gerbti. Paskui jie paskyrė jį unijos evangelistu. Jeremijas nenuilsdamas dirbo ir gavo naujas pareigas – konferencijos prezidento. Šiandien jis dirba regiono unijos sekretoriumi, ir Dievas toliau laimina jo tarnystę.
Papasakojau šį pasakojimą, nes pastoriaus Jeremijo liudijimas paaiškina svarbų klausimą. Nors ir kalbame apie Dievo jėgą, nesame įpratę matyti ją kasdieniame gyvenime. Taigi pamatę tokią jėgą, galime imti ja abejoti ir laikyti tai apgaule. Taip elgdamiesi galime labai nuliūdinti Šventąją Dvasią. Nesakau, kad turime priimti visus stebuklus ir antgamtinius reiškinius kaip Dievo pasireiškimą. Viską reikia ištirti ir lyginti su Šventuoju Raštu. Bet prieš trukdydami tikrajam Dievo darbui ir nereikalingai sudarydami jam kliūtis, turime paklausti: „Ar tai atitinka Dievo Žodį? Kokie šio darbo vaisiai?“ Jei žmonės laimimi Viešpačiui, iš tikrųjų nusigręžia nuo nuodėmių, labiausiai tikėtina, jog tai ne velnio darbas, nes jis neįtikinėja žmonių atgailauti ir gręžtis nuo nuodėmių.
Melody Mason
