Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet Aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sutvirtėjęs stiprink brolius! (Lk 22, 31–32)
Kartą mes su broliu svečiavomės pas savo senelę. Žaidėme galiniame kieme, netoli medinės daržinės, mums buvo linksma ir gera. Staiga mano broliui įgėlė vapsva. Jo elgesys įgėlus vapsvai man pasirodė kvailas, bet staiga ir man įgėlė vapsva. Tada tai, kas man atrodė kvaila, pasidarė visiškai suprantama, ir mes su broliu pirmą kartą vienu balsu pravirkome.
Mūsų reagavimas į išmėginimą nėra kažkoks mumyse vykstantis pasikeitimas. Mūsų reakcija tik parodo, kokia buvo mūsų dvasinė būsena iki išmėginimo. Paprastai ištiktas išmėginimo žmogus tik greičiau ima eiti į tą pusę, į kurią jau ir taip ėjo. Jei kopdami į kalną paslystate ir pargriūvate, tai kai vėl imate kopti, vis vien žengiate keletą žingsnių aukščiau negu buvote nukritę. O jei nukrintate leisdamiesi nuo kalno, tai atsikėlę žengiate žemyn nuo tos vietos, kur buvote nukritę. Kai pargriūvate ir atsikeliate, kurį laiką vis dėlto einate ten, kur ir ėjote.
Kai einame ne ta kryptimi, kuria derėtų, Dievas nori, kad mes suvoktume, ką darome. Išmėginimas ne tik parodo, kur mes einame, bet ir skatina dar kiek laiko iš inercijos eiti tolyn ta pačia kryptimi. O mes, Dievo malonės dėka, pamatome savo netobulumą ir ieškome Jame stiprybės, kad galėtume pakeisti kryptį ir eiti ten, kur dera. Bet koks pasikeitimas įmanomas tik tada, kai baigiasi išmėginimas.
Štai kodėl atgaila gulint mirties patale beveik niekada nebūna nuoširdi. Mirtis yra išmėginimų išmėginimas, susitinka laikas ir amžinybė. Jeigu išmėginimas parodo, kas jūs esate iš tikrųjų, bet jūsų nepakeičia, jeigu išmėginimo metu neįmanoma pasikeisti, tai ar apskritai įmanoma atgaila, gulint mirties patale, žinoma, išskyrus labai retus atvejus.
„Dvasios tvirtumas, ištvermė, tikėjimas ir visiškas pasitikėjimas dieviškąja galia neatsiranda iš karto. Šioms palaimingoms dvasios savybėms išsiugdyti reikia ištisų metų“ (Krikščioniškoji patirtis ir mokslas, 188 p.). Žmogui reikia laiko prisijungti prie dieviškojo prado. Dievas atskleidžia mums dar vieną savo meilės bruožą: Jis leidžia pūsti nestipriems vėjams, kad mes galėtume suprasti, kokie esame, stiprintume ne baime, o meile grindžiamus santykius su Dievu ir taip pasiruoštume būsimoms audroms.
Morisas L.Vendenas
