Todėl Aš tau sakau: „Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“ (Lk 7, 47).
Simono namuose vyko puota. Šis fariziejus truputį nerimavo dėl to, kad Jėzus taip laisvai priėmė nusidėjėlius ir taip lengvai visiems atleisdavo. Tai žinodamas Jėzus ir papasakojo apie du skolininkus. Vienas iš jų buvo skolingas labai didelę sumą, o kitas – gerokai mažiau. Abiems buvo dovanota jų skola. Jėzus paklausė: „Katras labiau jį mylės?“ Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota.“ Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“ (Lk 7, 42–43).
Dosniai dalijamas atleidimas žmogui yra šiek tiek pavojingas, nes jis skatina ir nusidėjus jaustis laisvam. Atrodo, kad ir atgailai turi būti saikas, nes jei jo nėra, mes nuolat rinksimės nuodėmę, o paskui atgailausime. Tačiau nuo tokio nerūpestingo požiūrio į nuodėmę geriausiai apsaugo meilė. Žmonės, kuriems buvo daug atleista, žino geriau už kitus, kokia didelė jiems atleidusiojo Dievo meilė. Todėl jie sugeba labiau mylėti Dievą. „Tie, kuriems buvo atleista daugiau, stovės arčiausiai prie Jo sosto, šlovindami Viešpatį už Jo begalinę meilę ir didžiulę auką. Juo aiškiau mes suprasime Dievo meilę, juo geriau suvoksime nuodėmės pražūtingumą“ (Kelias pas Kristų, 39 p.).
Jeigu mes žinome, kad mus myli, be abejonės, esame pasiruošę į meilę atsakyti meile. Kai sužinome, kokia didelė yra Dievo meilė mums ir ja patikime, esame linkę atgailauti. Kuo tikresni esame dėl Jo meilės, tuo nuoširdžiau atgailaujame.
O jeigu Jį mylime, tai laikomės ir Jo įsakymų. Tik tada, kai Jį mylime, ir tegalime laikytis Jo įsakymų. „Visas tikras paklusnumas kyla iš širdies“ (Su meile iš Dangaus, 620p.). Kai kasdien ateisime pas Jėzų tokie, kokie esame, būsime Jo priimti. Kai Jis duoda mums atgailos dovaną, mes matome Jo meilės didingumą, matome, jog Jis yra pasiryžęs pasiūlyti atgailą ir atleidimą netgi tiems, kuriems reikia „daug“ atleisti. Mūsų širdys ima trykšti meile Jam. Kai Jį mylime, atsiranda noras Jam paklusti. Dievo atleidimas, kurį Jis nuolat žmonėms siūlo, ne tik neskatina žmogaus pro pirštus žiūrėti į nuodėmę, bet yra vienintelis teisingas nuoširdaus paklusnumo pamatas. Laiške romiečiams (2, 4) sakoma, kad Dievo gerumas skatina mus atsiversti.
Morisas L.Vendenas
