Morisas L.Vendenas
Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo Karalystės“ (Jn 3, 3).
Dauguma žmonių, seniai patyrę atsivertimą į Kristų, ilgainiui ima manyti, kad iš tikrųjų jie nepatyrė nuoširdaus atsivertimo, nes jau nebegyvena pasišventę Dievui. Šiandien tai viena didžiausių problemų krikščioniškame pasaulyje. Šimtai žmonių kažkada nuoširdžiai atsivertė į Kristų, nes suvokė, kad jiems Jo labai reikia; bet vėliau nusivylė, ir jiems ėmė rodytis, kad jų atsivertimas ilgainiui virto tuščia vieta. Žmogus gali nuoširdžiai priimti Kristų, pasišvęsti Jam tam tikru gyvenimo momentu, bet vis dėlto jis nelaimės amžinojo gyvenimo, jei čia ir sustos. Kad patirtumėte, kaip augate gyvendami krikščioniškąjį gyvenimą, jūs būtinai turite kasdien patirti atsivertimą.
Atsivertimas – šis tas daugiau negu vieną kartą duotas teigiamas atsakymas į Dievo kvietimą. Kai po atsivertimo diena iš dienos žmogus mato, kad susiduria su tomis pačiomis problemomis, kad jį kankina tos pačios silpnybės, baimė, jis nejučia ima manyti, jog iš tikrųjų visiškai nėra patyręs atsivertimo. Ir jis laukia kito dvasinio pabudimo arba ypatingo susirinkimo, arba pamokslininko kvietimo, kad vėl galėtų pajusti, jog jis yra atsivertęs. Jis nesupranta, kad jam atsivertus į Kristų šėtonas dar atkakliau nei prieš atsivertimą stengiasi jį paveikti, ir todėl jam gali būti vis sunkiau gyventi, daug sunkiau negu iki atsivertimo: gali atsirasti daugiau išbandymų, sunkumų ir pralaimėjimų. Ar kada nors taip buvo atsitikę jums? Šėtonas padarys viską, kad priverstų mus pasiduoti ir užmiršti Dievą.
Jei atsivertę iš karto nepasiekiame pergalės, nepajuntame ramybės, neišsivaduojame iš gundymų ir išbandymų, tai kas gi yra tas atsivertimas? Pateiksime atsivertimo apibrėžimą, kurį sudarėme naudodamiesi knygos „Su meile iš Dangaus“ 17 -uoju ir 19-uoju skyriais. Atsivertimas – tai antgamtinis Šventosios Dvasios poveikis žmogaus širdžiai, keičiantis jo bendravimą su Dievu ir sukuriantis naują sugebėjimą pažinti Dievą, sugebėjimą, kurio žmogus anksčiau neturėjo. Atsivertimas yra tai, ką daro Dievas, o ne mes. Patyrę gimimą iš aukštybės mes stojame Dievo pusėn užuot Jam priešinęsi. Ir tada mes mėgaujamės dvasinėmis tiesomis, kurios anksčiau, kai pykomės su Dievu, atrodė mums svetimos ir beprasmės. Po fizinio gimimo kažkada ateina ir fizinio gyvenimo pabaiga, o dvasinis gimimas mirtimi nesibaigia. Tai – dvasinis postūmis, suteikiantis jėgų žengti į didžią ateitį. Tai tik pradžia…
