Knygos tau ir tavo artimui
Interneto knygynas jau veikia!

Knygos tau ir tavo artimui

Permąstymui ir įkvėpimui.
Laidų ciklas. Sekite www.gerizenklai.lt

Permąstymui ir įkvėpimui.

Kas yra nuteisinimas per tikėjimą 0 May 15, 2017 — 11:30

 

Mes pripažįstame, jog esame netobuli, klystantys ir riboti žmonės. Mūsų pažinimas yra dalinis, todėl negalime sakyti, jog užtenka išpažinti tas Šventojo Rašto tiesas, kurias surado reformatoriai ir tokiu būdu apriboti save vykdant Dievo valią. Viklifas, Liuteris, Tyndalis, Kalvinas, Knoksas, Veslis ir kiti Dievą mylėję asmenys siekė geriau pažinti Dievą ir suvokti Jo valią. Jie žinojo, kad jų pažinimas yra ribotas, ir išpažino, kad Dievo žodžio gelmės beribės.

 

Rom 11, 33.34: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami Jo sprendimai ir nesusekami Jo keliai! Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo Jo patarėjas?“

 

Reformacijos pradininkai pasižymėjo gyvu tikėjimu. Jie drąsiai liudijo, jog Jėzus yra jų Gelbėtojas. Tikėjimas Dievu juos skatino daryti gerus darbus. Tas, kuris darė įtaką jų širdims, neleido jiems pasilikti be vaisių. Darbai jų tikėjimą darė paveikų.

 

Kaip žmogus nuteisinamas? Remiantis vien tikėjimu ar tikėjimu ir darbais? Kas yra nuteisinimas? Kaip nuteisinimas susietas su pašventinimu?

 

Fil 1,6: „Esu tikras, kad Tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos.“

 

Viduramžiais daugelis žmonių tikėjo relikvijų galia, indulgencijų jėga, apeigų ir ritualų nuopelnų įtaka išgelbėjimui. Žmonės vadovavosi prietarais ir žvelgdami į tariamus šventųjų palaikus tikėjo, kad danguje jie užtaria juos.

 

Reformacijos pradininkų mokymas padarė didelę įtaką daugeliui žmonių. Girdėdami tiesos žodžius žmonės nuo tamsos gręžėsi į nuostabią Dievo meilės šviesą. Jėzus sakė, kad „jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ (Jn 8,32) Laisvė, kurios troško žmonės, tai laisvė ne tik nuo išnaudojimų ir neteisybių, bet laisvė nuo nuodėmės valdžios ir baimės prieš mirtį. Jiems reikėjo išgirsti tiesą apie Išgelbėtojo meilę ir tikrą nuodėmių atleidimą. Visi vargstantys ir prislėgti Dievo sumanymu turėjo patirti gyvenimo Kristuje džiaugsmą. „Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“ (Fil 4,7)

 

Žodis, atskleidžiantis tikrą tiesą, įkvepia naujam gyvenimui. Tiesos supratimas ir priėmimas dovanoja vilties sklidiną gyvenimą.  Martinas Liuteris neturėjo ramybės dėl savo nuodėmių ir savo netobulumo, kol neišgirdo žodžių, kurie privertė jį iš naujo pažvelgti į Kristų. Tuomet jis patyrė laisvę nuo prislėgtumo jungo. Jo bičiulis pasakė jam: „Užuot kankinęs save už nuodėmes, pulk į Jo glėbį! Pasitikėk Juo, Jo gyvenimo teisumu, tikėk Jo atperkamosios mirties galia! Klausyk Dievo Sūnaus! Jis tapo Žmogumi, kad užtikrintų tau Dieviškąją malonę. […] Mylėk Tą, Kuris tave pirmas pamilo!“ (E. Vait „Didžioji kova“, p. 110)

 

Jėzaus meilė padarė Liuteriui stiprią įtaką. Tik vėliau jis aiškiau suprato Kristaus aukos prasmę. Jis apsisprendė savo gyvenimą pašvęsti Viešpačiui ir skelbti apie Išgelbėtoją. Matydamas dvasininkų neteisius darbus jis drąsiai pradėjo skelbti tiesas, kuriomis tikėjo.

 

1517 m. Liuteris prie Vitenbergo bažnyčios vartų prikalė 95 tezes, nukreiptas prieš indulgencijų pardavinėjimą. Klaidinga manyti, kad atleidimą galima nusipirkti. Netrukus jis pradėjo skelbti Rašto mokymą apie nuteisinimą per Kristų.

 

Priešingai nei mokė Romos katalikų bažnyčia, Liuteris skelbė, kad Dievas nereikalauja užsitarnauti atleidimo. Jis nuteisina žmogų tikėjimo pagrindu. Atleidimas yra Dievo dovana, kurios nė vienas žmogus negali nusipelnyti. Tik dėka vienintelės Jėzaus aukos atleidžiamos nuodėmės.

 

Reformatoriai skelbė Evangeliją siekdami nukreipti žmonių dėmesį į mylintį Dievą, kuris vienintelis turi galią atleisti nuodėmes ir per Šventąją Dvasią dovanoti naują gyvenimą. Jie kalbėjo apie gyvą žmogaus tikėjimą, kaip atsaką į Dievo darbus. Evangelijos jie neapribojo vien mokymu apie žmogaus nuteisinimą. Jie pabrėžė asmeninių, gyvų santykių su Dievu būtinybę. Tik vėliau, mirus reformatoriams, po 1580 m. išleisto liuteronų tikėjimo išpažinimo Formula concord (santarvės formulė), nuteisinimas akcentuojamas kaip paskelbiamasis teisminis aktas, o pašventinimas – kaip atskira dalis. (48.4 Epitome of the Formula of Concord)

 

Reformatoriai, mokydami apie teisumą per tikėjimą, jį susiejo su Dievo atleidimu ir žmogaus širdies pakeitimu. Dievas, nuteisinęs žmogų, jį padaro nauju kūriniu. Jis pakeičia įtikėjusio asmens širdį. „Nuteisinimas susideda iš dviejų dalių: įkeičiamo ir suteikiamo teisumo, pasireiškiančio žmogaus paklusnumu.“ („The Theology of Martin Luther“ By Paul Althaus, Philadelphia: Fortress Press, 1970, p. 235)

 

Nuteisinimas tai ne tik juridinis veiksmas, kai atgailautojas paskelbiamas nekaltu, bet ir jėga, keičianti nusidėjėlį ir padedanti atstatyti sugriautus santykius su Dievu. Evangelijos žinia susieta ne tik su skelbimu apie tai, kas įvyko Golgotoje. Paulius rašė: „Nes mūsų Evangelija neatėjo pas jus vien tik žodžiais, bet su jėga ir Šventąja Dvasia bei su tvirtu įsitikinimu. Juk žinote, kaip pas jus elgėmės jūsų pačių labui.“ (1 Tes 1,5)

 

Rom 1, 16: Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui.

 

Reformacijos pradininkai tikėjo, kad Dievo dovanotas išgelbėjimas keičia žmogų. Naujajame Testamente yra užrašyti liudijimai, kaip pasikeisdavo žmonių gyvenimai jiems priėmus išgelbėjimo dovaną. Zachiejų palietė Jėzaus žodžiai. Jis pasišventė atlyginti už padarytas skriaudas. „O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: ‘Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai.’ Jėzus tarė: ‘Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis.  Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę.’“ (Lk 19, 8–10)

 

Magdalena pamilo Dievą dėka atleidžiančios Kristaus malonės. Jos gyvenimas pasikeitė. Jėzus įvertino jos pasišventimą. „Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, ir jos atminimui bus pasakojama, ką yra padariusi.“ (Mt 26, 13)

 

Žmonės, kurie gyveno nuodėmėse, per Kristaus malonę įgydavo ne tik ramybę širdims, bet ir jėgų gyventi naują gyvenimą. „Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei sanguliautojai su vyrais, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės. Kai kurie buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.“ (1 Kor 6, 9–11)

 

Kalvinas atkreipė dėmesį, kad nuteisinimas ateina ne tik per Kristų, bet ir Kristuje. Per sąjungą su Kristumi tikintis žmogus yra ir nuteisintas, ir pašventintas. „Nors mes atskiriame juos, tačiau Kristuje jie abu neatskiriami. Ar jūs norite įgyti teisumą Kristuje? Jūs visų pirma turite priimti Kristų. Bet jūs negalite turėti Jį nepasidarydami dalininkais Jo pašventinime, nes Jis negali būti padalytas į dalis.“ 1 Kor 1,13 (Calvin Institutes 3. 16. 1)

 

Nuteisinimas ir pašventinimas neatskiriami Kristuje. Kalvinas sakė, kad kaip saulės šviesa negali būti atskirta nuo jos karščio, taip neįmanoma atskirti nuteisinimo ir pašventinimo. Jie sudaro nedalomą visumą, kadangi Kristus juos suteikia tikintiesiems per tikėjimą. Bandymas juos padalinti prilygsta pastangoms padalinti patį Kristų: „Kristus negali būti padalintas į dalis, taigi du dalykai, nuteisinimas ir pašventinimas, kuriuos mes priimame, neatskiriamai kartu suvienyti Jame.“ (John Calvin, Book 3:11, The Institutes of The Christian Religion, Beveridge edition, 1863)

 

„Priimdami Jį, mes gauname dvigubą malonę (duplex gratia): pirma, būdami sutaikyti su Dievu per Kristaus nekaltumą mes galime turėti danguje vietoj Teisėjo maloningą Tėvą; o antra, pašventinti Kristaus Dvasia mes galime puoselėti tyrumą ir gyvenimo švarumą.“ (Institutes, III.11.1)

 

1 Kor 1, 13.30: „Argi Kristus padalytas?… Jo dėka ir jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo iš Dievo kylančia išmintimi, teisumu, pašventimu ir atpirkimu…“

 

1Pt 1, 2: „Išankstiniu Dievo Tėvo numatymu, Dvasios pašventinimu, kad būtų klusnūs ir pašlakstyti Jėzaus Kristaus krauju. Tegausėja jums malonė ir ramybė!“

 

Komentuodamas Jėzaus palyginimą, užrašytą Evangelijoje pagal Matą 22,11, Kalvinas klausė: „Vestuviniai drabužiai yra tikėjimas ar šventas gyvenimas? Tai beprasmiškas ginčas; tikėjimas negali būti atskirtas nuo gerų darbų, geri darbai nekyla iš kitokio šaltinio nei tikėjimas.“ (http://biblehub.com/commentaries/calvin/matthew/22.htm)

 

Kalvinas daug rašė apie Šventosios Dvasios įtaką asmeniui. Ji atveda žmogų pas Kristų ir suvienija su Juo. Dėka jos veikimo žmogus įtiki. Per Dvasios įkvėptą tikėjimą Kristus apsigyvena žmogaus širdyje.

 

Ef 3, 17–19 „Kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės.“

 

Dvasia paskatina paklusti apreikštai Dievo valiai. Raštas suteikia mums gelbstintį pažinimą apie Dievą, bet užtikrintumas išgelbėjime suteikiamas „per vidinį Šventosios Dvasios patikinimą.“ (Institutes I.viii.13)

 

Liuteris apie Šventosios Dvasios įtaką rašė: „Tikiu, kad aš savo paties protu ir jėgomis negaliu į savo Viešpatį Jėzų Kristų tikėti nei prie jo artintis, bet Šventoji Dvasia mane per Evangeliją pašaukė, savo dovanomis apšvietė, tikru tikėjimu pašventė ir išlaikė.“ (Martino Liuterio mažasis katekizmas. Trečiasis tikėjimo teiginys apie pašventinimą)

 

Jis rašė: „Neįmanoma atskirti tikėjimo ir darbų, kaip (neįmanoma) atskirti karštį ir šviesą nuo ugnies.“ (“An Introduction to St. Paul’s Letter to the Romans,” Luther’s German Bible of 1522 by Martin Luther, 1483–1546)

 

„Darbai būtini dėl išgelbėjimo, tačiau jie nėra išgelbėjimo priežastis; gyvenimas duodamas vien tik per tikėjimą.“ (Ewald M. Plass, “What Luther says,” p. 1509)

 

Džonas Veslis (1703–1709) mokė, kad „nuteisinimas ir pašventinimas yra būtini kovoje prieš nuodėmę. Nuteisinimas yra Kristaus teisminis paskelbimas, kad mes esame teisūs; pašventinimas yra žmogaus valios atstatymas, kad ji galėtų laisvai bendradarbiauti su Dievu. Priėmę išgelbėjimą, siūlomą Kristuje, žmonės gali kaip krikščionys tobulėti, tai Vesliui reiškė Evangelijos šerdį. Tobulumu jis skaitė padėtį, kurioje meilė Dievui ir mūsų artimiems valdo mūsų tendencijas, žodžius ir veiksmus…“ (Handbook of  seventh-day adventist theology comentary reference series volume 12 review and herald publishing association hagerstown, md 21740 Copyright © 2000 by the Review and Herald® Publishing Association and the General Conference of Seventh-day Adventists, p. 291)

 

Tit 2, 11–13: Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimo.

 

Tobulumą jis suprato kaip būseną, kurioje meilė Dievui ir artimui valdo mūsų tendencijas, žodžius ir veiksmus.

 

Reformacijos pradininkams tikėjimas buvo glaudžiai susietas su Dvasios veikimu. Gyvas tikėjimas atsiskleidžia gerais darbais. Nuteisinimas ir pašventinimas neatskiriami vienas nuo kito. Jie siekė, kad žmonės ateitų pas Kristų ir pavedę savo širdis Jam gyventų naują gyvenimą. Tikėjimas, kuris nepakeičia tikinčio gyvenimo, neveda prie paklusnių santykių su Kristumi, nėra biblinis tikėjimas.

 

Adventistai ir nuteisinimas per tikėjimą

 

E Vait knygoje „Didžioji kova“ rašydama apie Liuterį atkreipė dėmesį į jo supratimą apie išgelbėjimą: „Didžioji nuteisinimo tikėjimu tiesa, kurią taip aiškiai išdėstė Liuteris…“ („Didžioji kova“, p. 253)

 

„Dievo atleidimas yra ne tik teismo nuosprendis/aktas, kuriuo Jis išlaisvina mus nuo pasmerkimo. Tai yra ne tik nuodėmių atleidimas, bet atstatymas iš nuodėmių. Tai yra gelbėjančios meilės tėkmė, kuri pakeičia širdį.“ (Thought from the Mount of Blessing, 1896; repr. 1956 by pacific press P.A., Mountain View, CA, p. 114)

 

„Vienintelis mūsų vilties pagrindas – tai mums priskirtas Kristaus teisumas ir Jo Dvasia, veikianti mumyse ir per mus.“ („Kelias pas Kristų“, p. 63)

 

„Mums reikia melstis, kad Dievas mums suteiktų Šventąją Dvasią kaip vaistą sergančiai sielai.“ („Liudijimai pamokslininkams“, p. 64)

 

Šventoji Dvasia įgalina mūsų valią, kuri žadina mumyse ilgesį Dievui. Ji veda mus į atgailą; mes atgailaujame dėl nuodėmių ir nusisukame nuo jų,  kai mes tikėjimu priimame Dievo dovaną. (The SDA Bible Commentary, Ellen G. White Comments, vol. 6, p. 1073; The Desire of Ages, p. 175)

 

„Kristus pakeičia širdį. Jis tikėjimu gyvena jūsų širdyse. Tikėjimu jūs turite palaikyti šį ryšį su Kristumi ir nuolat pavesti savo valią Jam. Kai tik šitai padarysite, Jis veiks jus taip, kad jūs norėsite ir darysite tik tai, kas patinka Jam.“ („Kelias pas Kristų“, p. 63)

 

Fil 2, 13: „Nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!“

 

„Tai ne Įstatymas, kuris nė vieno nepašventina, nei gelbėja mus; šis įstatymas stovi ir šaukia atgailauti, kad jūsų nuodėmės galėtų būti nuplautos.“ (Manuscript Releases. 4:343) Šis skirtumas svarbus. Paklusnumas Įstatymui negelbėja nė vieno, bet asmuo, kuris gyvena tyčia nepaklusdamas, dar negavo Dievo išgelbėjimo.“

 

Rom 2, 5.6.13: „Deja, savo užkietėjimu bei neatgailojančia širdimi pats sau kaupi rūstybę rūstybės dienai, kurią apsireikš Dievo teisingas teismas. Jis kiekvienam atmokės už jo darbus… Teisūs Dievo akyse juk ne įstatymo klausytojai; teisūs bus pripažinti įstatymo vykdytojai.“

 

„Geri darbai neišgelbėja asmens, vis tik neįmanoma nė vienam asmeniui būti išgelbėtam be gerų darbų.“ (1SM 377)

 

Ef 2, 10: „Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.“

 

Jėzus įvykdė Dievo moralinį Įstatymą, nepadarė nė vienos nuodėmės ir mirė ne už savo, bet už žmonijos nuodėmes. Žmogus gauna išgelbėjimą tada, kai įtiki ir išgelbėjimas pasilieka jame iki tol, kol jis tiki. „Teisusis gyvens tikėjimu.“ (Rom 1,17)  Per tikėjimą gaunamas Kristaus teisumas, suteikiantis amžiną gyvenimą.

 

Žmogus savo nuopelnais negali būti nuteisintas arba užsitarnauti Dievo atleidimą. Viešpats ateina į pagalbą žmogui. Jis sukuria gyvą tikėjimą žmoguje. Šis tikėjimas stiprėja žmogui tyrinėjant Šventąjį Raštą ir atsiliepiant į Šventosios Dvasios veikimą. Gelbstintis tikėjimas yra susietas su pasitikėjimu Kristumi, Jo pažadais. Tikintis žmogus pasišvęs Viešpačiui, įsipareigos, paklus Dievo žodžiui, darys gerus darbus.

 

Elena Vait parašė apie kasdieninį krikščionio pasirinkimą gyventi su Viešpačiu. Gyvas tikėjimas skatina išsižadėti nuodėmių ir savojo egoizmo. Kiekvieną dieną krikščionis turi atsinaujinti atsivertimo patirtyje. „Nė vienas negyvena kaip krikščionis, jeigu neturi kasdieninės patirties Dievo reikaluose ir kasdieną neišsižada savęs, kantriai nešdamas kryžių ir sekdamas Kristumi… Kai jis kyla į tobulumą, jis kiekvieną dieną patiria atsivertimą į Dievą.“ (Testimonies for the Church. 2:505) Ji rašė, kad „juo labiau pasišvenčia krikščionys, juo giliau jie jaučia savo pačių trūkumus.“ (The Sanctified Life. 7).

 

Mes esame pašaukti kasdieną augti Viešpatyje. Kasdieną meldžiame nuodėmių atleidimo ir naujo gyvenimo. Glaudus ryšys su Kristumi suteikia užtikrinimą, kad Dievas mus priima ir nuteisina.

 

Adventistų bažnyčia tyrinėjo Raštą siekdama geriau suprasti Kristaus išgelbėjimo planą. Ji atkreipė dėmesį į Biblijos mokymą apie dangiškąjį teismą ir trijų angelų žinią. Prisikėlęs iš mirties Kristus užžengė į dangaus šventyklą, kad tarpininkautų kaip vyriausias kunigas ir pritaikytų savo aukos nuopelnus įtikėjusiems.

 

Hbr 9, 11–12: „Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą.“

 

Biblijos mokymas apie Kristaus tarnavimą dangiškojoje šventykloje ir artėjantį dangiškąjį teismą viduramžiais buvo užgožtas klaidingais mokymais. Paskutinėmis dienomis Dievas ragina sugrįžti prie tikro Biblijos mokymo. XIX a. pradėjus skelbti apie Kristaus II atėjimą į Žemę, prasidėjo religinis prabudimas.

 

Rašte parašyta, jog į dangaus knygas surašomi visi žmonių darbai. Žmogaus darbai atskleidžia tikėjimą Dievu. Kristus antrą kartą atėjęs į Žemę atsineš atlygį. Prieš Jo atėjimą turi įvykti dangiškasis teismas, kuriame bus atskleista, kurie yra tikri Dievo žmonės, ir kurių užrašytos nuodėmės pašalinamos. Šio teismo laikas prasidėjo 1844 m., kaip išpranašavo pranašas Danielius 8,14. Teisme Dievo Įstatymas yra kriterijus, parodantis nuodėmes. Atgailaujantiems Jėzus atleidžia nuodėmes ir juos pašventina, kad jie gyventų pagal Dievo Įstatymą. Dangaus teisme Jis išpažįsta tikrų, priėmusių Dievo atleidimo dovaną tikinčiųjų vardus.

 

„…Teismas sėdo posėdžiauti, ir buvo atskleistos knygos.“ (Dan 7, 10) „Jis kiekvienam atmokės už jo darbus:  tiems, kurie ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo, ištvermingai darydami gera, – amžinuoju gyvenimu, o išpuikėliams, kurie neklauso tiesos, bet yra pasidavę neteisumui, – pykčiu ir rūstybe.“ (Rom 2, 6–8) „Taigi nugalėtojas bus aprengtas baltais drabužiais, ir jo vardo neištrinsiu iš gyvenimo knygos. Aš išpažinsiu jo vardą savo Tėvo ir jo angelų akivaizdoje.“ (Apr 3,5)

 

Kokią žinią adventistų bažnyčia pašaukta nešti paskutinių laikų pasauliui? Žinią apie Kristaus teisumą. Ši žinia atskleista ir skelbiama didžiosios kovos kontekste – Apr 14, 6–12. Elena Vait parašė, kad teisumas per tikėjimą „iš tikrųjų yra trečiojo angelo žinia.“ (RH, Apr. 1, 1890; cited in 1 SM 372)

 

 

 

Pastorius Valius Eičinas

 

autorius

Jurgita Kregždaitė. Komunikacijų skyrius. Kiti autoriaus įrašai

pasidalink

panašūs įrašai

Panašių įrašų nėra.

raktažodžiai

Raktažodžių nėra.

Rašyti komentarą

Komentarai

Komentarų kol kas nėra.

tavo komentaras

galerija

Daugiau — mūsų Flickr galerijoje

mes kitur

Kviečiame ir Tave prisijungti prie mūsų šiuose socialiniuose tinkluose!

prenumerata

Jau turime 40 prenumeratorius!

x

Gavėjas:

arba uždaryti langą

Jūs naudojate labai seną, lėtą ir nesaugią interneto naršyklę. Išnaudokite visas interneto galimybes — mes nuoširdžiai rekomenduojame išbandyti Firefox!