KOKS IŠ TIESŲ YRA DIEVAS
Morisas L.Vendenas
Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar Manęs nepažįsti! Kas yra matęs Mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą?‘“ (Jn 14, 9 )
Palaidojus vieną pirmųjų amerikiečių persikėlėlių jo antkapyje buvo iškaltas toks užrašas: „Čia palaidotas Lemas Freimas, per savo gyvenimą nužudęs 89 indėnus. Iki šių metų galo jis tikėjosi padidinti nužudytųjų skaičių iki 100, bet atidavė Viešpačiui dvasią savo name, esančiame prie Hoko perkėlos.“ Kaip jums atrodo, ar Dievas čia parodomas toks, koks Jis iš tikro yra, ar kažkas, pats to nesuvokdamas, iškreipia Jo charakterį?
Krikščioniškame pasaulyje daug ginčijamasi, kaip tarpusavyje dera Dievo meilė ir Jo teisingumas. Vadinamojoje primityviojoje krikščionybėje Dievas vaizduojamas kaip nieko nebaudžianti Esybė, kuri, ko gero, kiekvienam leis patekti į Dangaus Karalystę. Yra ir kitas kraštutinis požiūris, pagal kurį Dievas yra tironas, ieškantis bet kokios progos sunaikinti savo paties sukurtus padarus.
Dėl tokio iškreipto Dievo įsivaizdavimo kai kurie žmonės nutolo nuo religijos. Jeigu šis skelbiamas iškreiptas Dievo charakterio vaizdinys būtų įsitvirtinęs daugumos žmonių sąmonėje, tai nuviltų ir patį Dievą.
Pilypas sako: „Parodyk mums Tėvą.“ Jėzus į tai atsakė: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar Manęs nepažįsti! Kas yra matęs Mane, yra matęs Tėvą!“ Jėzus atėjo į pasaulį, kuriame buvo įsitvirtinęs visiškai iškreiptas Dievo Esybės supratimas. Jis atėjo čia parodyti, koks iš tiesų yra Dievas, koks Jis visada buvo ir bus.
Įsivaizduokite žmogų, besiartinantį prie didelės minios, susirinkusios prie ežero kranto. Tas žmogus – raupsuotasis. Jis eina vis arčiau, o žmonės nuo jo traukiasi. Bet Jėzus kviečia jį prieiti, ir paėmęs už rankos sako: „Jie mano, kad virš tavęs kybo Dievo prakeikimas. Aš apvalysiu tave.“ Šiuos žodžius ištarė Dievas!
Dabar įsivaizduokite moterį, kurią dulkėtu keliu vilkte velka pas Jėzų. Jos kaltintojai jau pasiruošę čiupti akmenis ir negyvai ją užmėtyti. O Jėzus sako: „[…] Aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.“ Tai vėl buvo Dievas. Jo meilė ir teisingumas sudaro nuostabią harmoniją.
Mūsų atmintyje iškyla ir nukryžiuoto nusikaltėlio paveikslas. Jis pasuka galvą ir vargais negalais ištaria keletą žodžių: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo Karalystę.“ Ir Jėzus atsako: „[…] su Manimi būsi rojuje.“ Tai irgi ištaria Tas pats Dievas. Dievas, kuris yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius.
DIEVO MEILĖ NUSIDĖJĖLIAMS
Morisas L.Vendenas
Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16).
Apaštalas Paulius rašė, kad nuo pat pasaulio sukūrimo pradžios žmonės neteisingai suprato Dievo charakterį. Kažkada jie šį tą žinojo apie Jį, bet negarbino Jo kaip Dievo ir pagaliau tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili. Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus (Rom 1, 21–23).
Iškreipti Dievo paveikslą ir suteikti Jam visiškai kitų bruožų labai lengva, net jei mes negarbiname medinių ir akmeninių stabų. Jeigu mūsų sąmonėje yra įsitvirtinęs iškreiptas Dievo supratimas, – mes garbiname netikrą dievą! Būtina gerai suprasti, kad paskutiniai palaimingos šviesos spinduliai, paskutinioji Dievo malonės naujiena, perduota pasauliui, – tai apreiškimas apie Jo meilų charakterį. Neteisingai įsivaizduodami, koks Jis yra, negalime liudyti Dievo pasauliui! Jėzus atėjo parodyti žmonėms, koks iš tikro yra Jo Tėvas.
Kartą Jėzus ir Jo mokiniai ėjo pro aklą žmogų. Mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ (Jn 9,1)
Jie taip klausė vadovaudamiesi plačiai paplitusiu Dievo ir nuodėmės įsivaizdavimu. Kristaus amžininkai tikėjo, kad ligą ir mirtį siunčia Dievas, bausdamas žmogų už jo paties arba už jo tėvų padarytas nuodėmes. Štai kodėl kenčiantį žmogų visi laikydavo dideliu nusidėjėliu. Tokiu ir jis pats save laikė.
Jėzus parodė, kad taip manantys klysta, Jis paaiškino, kad ligą ir mirtį siunčia šėtonas. Bet nelabasis yra klastingas ir savo bruožus stengiasi primesti Dievui, – štai kodėl milijonai žmonių per visą žmonijos istoriją keikė Dievą už kančias, ligas ir mirtį.
Evangelijoje pagal Joną (3, 16–17) kalbama apie tai, kad Dievas taip pamilo pasaulį, jog pasiuntė savo viengimį Sūnų išgelbėti mus nuo mirties. Jis nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas (Jn 3, 16–17). Čia ir glūdi Gerosios naujienos esmė! Tai ir yra atpirkimas!
DIEVO TEISINGUMAS
Morisas L.Vendenas
Ne Tavo būdas daryti tokį dalyką – žudyti teisųjį kartu su nedorėliu ir padaryti teisųjį lygų nedorėliui. Tai ne Tavo būdas! Argi tas, kuris yra visos žemės Teisėjas, nesielgs teisingai? (Pr 18, 25)
Žmonės buvo nepatenkinti Pilotu, Judėjos valdytoju, o šis, norėdamas vėl įvesti tvarką provincijoje, įsakė savo kareiviams įsiveržti į žydų šventyklą ir nužudyti galilėjiečius keliauninkus, ten aukojusius auką.
Žydai apie šią nelaimę papasakojo Jėzui, ir jų balsuose nesijuto jokio gailesčio ar užuojautos žuvusiems. Priešingai, jie apie tai kalbėjo su neslepiamu pasitenkinimu, nes slapčia manė, kad tai nutiko ne man, vadinasi, aš Dievo akyse galbūt esu geresnis negu žuvusieji. Jėzus skaitė jų mintis ir todėl tarė: „Jūs manote, kad jie buvo kaltesni už jus!?“ O po to tęsė: „Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite.“
Jėzus neignoruoja Dievo teisingumo. Iš tikrųjų, pripažinti Dievo teismą ir Jo teisingumą yra labai svarbu.
Mes žinome, kad ateis laikas, ir malonės balsas nutils, įsiviešpataus teisingumas. Biblijoje kalbama apie tuos įvykius, kurie vyko žiloje senovėje, kai Dievas nepasigailėjo, nes dėl savo teisingumo ilgiau negalėjo taikstytis su tuo, kas vyko pasaulyje. Vienas įvykis, kai Dievas nepasigailėjo, aprašytas Pradžios knygos 18-ame skyriuje. Abraomas, Dievo bičiulis, derasi su pačiu Dievu dėl Sodomos likimo. Matyt, Abraomo ir Dievo santykiai buvo tokie draugiški, kad jis su Dievu galėjo taip kalbėti. Abraomas paklausė: „Ar Tu norėtumei teisųjį žudyti kartu su bedieviu? Rasi, bent 50 teisiųjų būtų tame mieste ir, ar Tu juos žudytumei, neatleisdamas miestui dėl 50 teisiųjų, kurie jame būtų?“ (Pr 18, 23.2–4) Abraomas šaukėsi Dievo teisingumo.
Dievas kantriai išklausė šio žmogaus, besistengiančio nurodyti savo Kūrėjui, kaip pasielgti būtų teisinga, o tada tarė: „Jei rasiu Sodomos mieste penkiasdešimt teisiųjų, dėl jų pasigailėsiu visos šios vietos.“ (Pr 18, 26)
Tada Abraomas ėmė jaudintis. O kas bus, jei ten nebus 50-ties teisiųjų? Ir jis derasi toliau, stengdamasis sumažinti šį skaičių – keturiasdešimt penki, keturiasdešimt, trisdešimt, dvidešimt, pagaliau dešimt. Ir pagaliau Dievas jam atsako: „Nesunaikinsiu dėl dešimt“ (Pr 18, 32). Jums žinoma šio pasakojimo pabaiga. Dievas suvokė, kad nedorybės ir piktinantis elgesys tuose miestuose labai išplito, ir teisingumas reikalauja, jog tai būtų sustabdyta. O Viešpats yra teisingumo Dievas. Tuose miestuose nebuvo net dešimties teisiųjų, ir Sodoma buvo sunaikinta. Bet vis dėlto keletas ten gyvenusių teisiųjų buvo išgelbėti.
KADA DIEVAS NEPASIGAILĖJO
Morisas L.Vendenas
Jeigu Jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, tai kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?! (Rom 8, 32)
Dievas negalėjo pasigailėti Sodomos ir Gomoros, nes ten gyvenusių nedorybės peržengė visas ribas. Kitas įvykis, kai Dievas nepasigailėjo, aprašytas Laiške romiečiams (11, 21). Apaštalas Paulius kreipiasi į Romos krikščionis, ragindamas pakeisti savo gyvenimą. Jis primena, kad jie yra tik laukinės alyvmedžio šakos; tikrąsias alyvmedžio šakas Dievas sunaikino, nes išaušo diena, kai būdamas teisingas Jis negalėjo daugiau atleisti nepaklusniai žydų tautai.
Trečias kartas, kai Dievas nepasigailėjo, nes Jis yra teisingas, aprašytas 2-ame Petro laiške: Dievas nepagailėjo senojo pasaulio, tik išsaugojo teisumo šauklį Nojų ir dar septynetą, kai siuntė bedievių pasauliui tvaną (2, 5).
Dar vienas atvejis, kai Dievas nepagailėjo, susijęs su visa Visata: Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų (2 Pt 2, 4). Nuodėmė atsirado danguje, paties Dievo akivaizdoje. Jo menėse kilo maištas, vadovaujamas galingiausiojo angelo. Dievas parodė begalinį kantrumą, bet nepaisant to pagaliau buvo priverstas šį maištą nuslopinti. Jūs žinote, kaip baigėsi danguje vykęs karas. Iš dangaus išvarytieji angelai dabar yra mūsų pasaulyje.
Taigi, kai kada Dievo teisingumas tam tikra prasme gali pasirodyti nepermaldaujamas, tiesa? Bausdamas už nuodėmes Jis nepasigailėjo miesto, tautos, žemės ir netgi Visatos. Tad kaipgi tas pats Dievas gali parodyti tokį didelį gailestingumą ir atleisti vienam nusidėjėliui?
Kiekvienas iš mūsų turime viltį todėl, kad Dievas nepagailėjo kažko dar vienu atveju. Laiške romiečiams kalbama, kad Jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus (8, 32).
Kai jūs mąstysite apie Jėzaus kryžiaus auką, suprasite, kad šis įvykis yra pats reikšmingiausias iš tų visų, kai Dievas nepagailėjo. Šis įvykis įrodo, kad Dievas paaukojo pats save. Neprileiskite net minties, kad Dievas maldavo savo Sūnų ateiti į pasaulį arba kad Jėzus maldavo savo užsirūstinusį Tėvą pasigailėti tų žmonių! Atsikratykite tokių minčių!
Priešingai, mes matome, kad Tėvas ir Sūnus šioje aukoje susivienijo. Jėzus yra pati didžiausia Dovana, kokią tik Dievas mums galėjo duoti. Jis nepagailėjo savo Sūnaus, kad tuo pačiu įamžintų savo teisingumą ir savo meilę.
DIEVO KANTRYBĖ
Morisas L.Vendenas
Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą.“ Kareiviai pasidalijo Jo drabužius, mesdami burtą (Lk 23, 34).
Kartą, prieš daug amžių, Jėzus akis į akį kalbėjosi su savo Tėvu. Angelai tuo metu laukė. Jaudulys buvo jaučiamas visame danguje. Visi stebėjosi, kodėl Visatoje Dievas leido atsirasti nuodėmei, kuri galėjo sužlugdyti pirmąjį Dieviškąjį planą. Visi norėjo žinoti, ką Dievas darys, kad vis dėlto Jo ketinimai būtų įgyvendinti.
Po asmeniško Jėzaus ir Jo Tėvo pokalbio paaiškėjo, kad Dievas nusprendė numirti pats ir šitaip užimti nusidėjusio žmogaus vietą. Dievas dovanojo žmonėms dangų per savo Sūnaus auką. Jis atidavė brangiausią, ką turėjo.
Ir šiuo atveju Dievas ir Jėzus susivienijo, kad įvykdytų tą patį uždavinį. Jie veikia kartu siekdami išgelbėti žmoniją. Dievo charakterį geriausiai atspindi Jėzaus elgesys su nusidėjėliais Jam gyvenant žemėje.
Dievas daug kartų pratęsė žydams duotą malonės laiką. Anksčiau jie atstumdavo Dievą, žudydavo pranašus ir užmėtydavo akmenimis tuos, kurie buvo siųsti padėti jiems priartėti prie Dievo. Pagaliau Dievas pasiuntė savo Sūnų Jėzų, kuris prisiėmė žmogaus prigimtį, kuriame atsispindėjo dieviškasis paveikslas. Taip Dievas norėjo duoti dar vieną progą atgailai. Kokia nuostabi kantrybė buvo parodyta!
Jeigu kuris nors iš mūsų kentėtų ant kryžiaus, o aplink mus būriuotųsi minia, mes būtinai pasakytume: „Dieve, atsiųsk savo dvylika legionų angelų. Pasiųsk juos, ir mes susidorosime su šita minia, kuri šaiposi.“ O Jėzus, priešingai, meldė jų pasigailėti: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą.“
Net Kristui mirus ant kryžiaus Dievo kantrybė neišseko. Nusisukęs nuo Izraelio Dievas ir toliau kvietė kiekvieną žmogų atgailai.
Nors šventykloje nebebuvo dieviškosios šlovės, tačiau Dievas pirmiausia pasiuntė mokinius į Jeruzalę, į miestą, apie kurį Jėzus pasakė žodžius, pranašaujančius jo apgailėtiną likimą: „Štai jūsų namai bus jums palikti tušti.“ Apaštalų misionieriškų kelionių metu žydai nuolat prisijungdavo prie Bažnyčios.
Kai įsiaudrinusi minia mušė akmenimis Steponą Kankinį, ant jo nužengė Šventoji Dvasia, jis meldėsi: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“
Nemanykite, kad ši istorija tinka tik Kristaus laikais gyvenusiems žmonėms. Pagalvokite apie savo gyvenimą, apie savo šeimą, apie tuos, už kuriuos meldžiatės. Malonės ir meilės pilna širdimi Jis ir šiandien kviečia kiekvieną žmogų, suranda kelią į kiekvieną širdį.
VISIEMS PARODYTAS PASIGAILĖJIMAS IR TEISINGUMAS
Morisas L.Vendenas
Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, o kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų (2 Pt 3, 9).
Jėzus pasakė palyginimą: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jame vaisių, bet nerado. Ir tarė sodininkui: ‘Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!‘ Anas jam sako: ‘Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu. Rasi jis dar duos vaisių. O jei ne, tada jį iškirsdinsi.‘“ (Lk 13, 6–9) Palik jį dar šiais metais. Nekirsk jo.
Ar prabėgus metams jis nukirto figmedį? Kokią prasmę turi žodžiai: palik jį dar šiais metais? Šiandien iš šitų žodžių mes suprantame, kad Dievo kantrybė ir gailestingumas yra beveik begalinė. Beveik, nes mes žinome, kad ateis laikas, kai malonės balsas nutils, ir įsiviešpataus teisingumas. Bet gyvendamas šioje žemėje Jėzus įtikinamai parodė, kad Dievas yra nepaprastai gailestingas.
Štai jau daug metų krikščionys bene daugiausiai diskutuoja apie tai, kaip Dievo meilė dera su Jo teisingumu. Daug kartų klausdami „kodėl“ ir „dėl kokios priežasties“ mes bandome suprasti, kuo skiriasi Senojo ir Naujojo Testamento Dievas. Kai kada suabejojama Senuoju Testamentu ir tuo, kad ten aprašomi teismai yra teisingi. Tačiau Naujajame Testamente taip pat randame panašaus teisingumo liudijimus. Sunku suprasti pasakojimą apie Ananiją ir Sapfyrą. Ir Senajame, ir Naujajame Testamente yra aprašyta tokių įvykių, kurių mes, kad ir kaip stengiamės, suprasti neįstengiame.
Bet mes galime būti visiškai tikri, kad mylintis tėvas neleis savo sūnui skriausti jo paties dukters. Jeigu susidarius tokiai situacijai jis neįsikiš, vadinasi, jis nemyli nei savo dukters, nei sūnaus. Mes žinome, kad gausi dangaus kareivija liudija Dievo teisingumą, bet iki šios dienos tebegalioja viena didi ir nuostabi tiesa: Palik jį dar šiais metais. Kitaip tariant, kol kas nekirsk jo. Duok jam dar šiek tiek laiko. Dievo gailestingumas ir kantrybė nuostabiai dera su Jo teisingumu, būtent todėl mes ir esame Jo atpirkti.
DVI MEDŽIŲ RŪŠYS
Morisas L.Vendenas
Jis lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens, duodantis vaisių laikui atėjus, o jo lapai nevysta. Kad ir ką jis darytų, jam sekasi (Ps 1,3).
Izraelis, Dievo tauta, Biblijoje dažnai lyginama su medžiais. Pranašo Izaijo knygoje sakoma: kad jie teisumo ąžuolais vadinami būtų, Viešpaties sodintu daigynu Jo šlovei apreikšti (Iz 61, 3), t. y. būtų puikūs medžiai, duodantys vaisių, teikiantys pavėsį, priglaudžiantys ir duodantys viltį nuvargusiems keliauninkams.
Kristaus laikų žmonės stengėsi parodyti savo pamaldumą. Jūs prisimenate nevaisingo figmedžio palyginimą, kuris buvo prakeiktas dėl to, kad turėjo daug lapų, bet nedavė vaisių. Kristaus laikais žydai dar labiau nei gyvenę prieš juos gyrėsi savo pamaldumu. Tačiau jiems dar labiau trūko palaimintųjų Dievo Dvasios savybių (žr. Paslėpti lobiai, 183 p.).
Kartais mes sutrinkame, nes nesuprantame, apie kokius vaisius kalbama. Statistikos mėgėjas tikriausiai pasakytų, kad krikščionies vaisiai priklauso nuo to, kiek žmonių jis atvertė į tikėjimą arba kiek žvaigždžių bus jo nešiojamame vainike. Tačiau vaisius, apie kurį čia iš tikro kalba Jėzus – tai Šventosios Dvasios vaisius.
Kokie yra Šventosios Dvasios vaisiai? Apaštalas Paulius išvardija juos Laiške galatams: „meilė, džiaugsmas […].“ Jei matote paniurusį žmogų, galite būti tikri, kad jis neturi šio Dvasios vaisiaus. Ramybė, kantrumas, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susilaikymas (5, 22–23). Kristaus laikų žmonės turėjo daug lapų, bet maža palaimingų charakterio bruožų.
Artėjant istorijos pabaigai mes pastebime, kad Dievo kantrybė nemažėja ir išliks iki laiko, aprašyto Apreiškime Jonui (11,18). Ten kalbama, kaip pasibaigs žemiškoji istorija ir kad galiausiai neduodantys vaisių medžiai bus nukirsti. Matyt, dieviškoji kantrybė neišseks iki to laiko, kol žmonija nepražudys pati savęs. O ji šiuo keliu eina. Jei jūs atidžiai stebite tai, kas dabar vyksta, turite matyti, kad mes jau pasiekėme tą ribą, kurią peržengus viskas gali įvykti akimirksniu.
Nepaisant to, Jėzus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių (žr. Lk 9, 56). Mokiniai Jam tarė: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ Bet Jis atsisukęs sudraudė juos: „Nežinote, kokios dvasios esate. Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, o gelbėti.“
DAR VIENA GALIMYBĖ
Morisas L.Vendenas
Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje (Rom 8, 38–39).
„Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jame vaisių, bet nerado. Ir tarė sodininkui: ‘Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio – vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!‘“ (Lk 13, 6–7).
Vynuogyno savininkas sako: „Šis medis tik užima vietą, kurioje galėtų užaugti kas nors naudinga.“ Jei medis turi gražią lapiją, bet neveda vaisių, nesusimąsčius būtų galima pasakyti: „Palikite jį ramybėje. Juk jis niekam nedaro žalos.“ Tačiau pagal palyginimo logiką jis kenkia, nes toje pačioje vietoje galėtų augti kitas medis, duodantis palaimingų vaisių. Nevedantis vaisių medis visiškai neliudija pasauliui Dievo, o tai ne tik neduoda naudos, bet ir kenkia.
Kai šis pasakojimas pasiekia savo apogėjų, ir jūs norite sužinoti, ar medis bus nukirstas, ar ne, sodininkas, kuris sutinka su šeimininku ir mano, jog pastarasis yra visiškai teisus, vis dėlto sako: „Palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu.“
Čia pavaizduota, kad Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus, Jėzus, veikia sutartinai, siekia to paties tikslo ir sprendžia klausimą, ar reikia nukirsti tą medi. Ir Jie nutaria: „Ne, Mes jo nekirsime, paliksime dar vieneriems metams. Tam medžiui Mes pasistengsime dar šiuo tuo padėti. Mes duosime jam dar vieną galimybę.“
Mielas bičiuli! Ar tu nejauti, kad esi pasiekęs tokią ribą, jog tesi vertas būti iškirsdintas? Biblijoje yra Dievo nuosprendis tau, nuosprendis, kurį Jis paskelbia būdamas gailestingas ir mielaširdingas. „Palik jį. Duok šiam jaunuoliui arba šiam pagyvenusiam žmogui, kuris daugelį metų nepasigedo Dievo palaiminimo, dar vienerius metus. O šiems praėjus – dar ir dar vienerius.“
Žmogus „kerta“ greičiau negu Dievas. Kokiam nuostabiam Dievui mes tarnaujame! Jis nesielgia su mumis taip, kaip mes elgiamės vienas su kitu, Jis ir toliau siūlo savo gailestingumą ir meilę.
