Jėzus pasakė visiems: „Jei kas nori eiti paskui Mane, teišsižada savęs, teneša savo kryžių ir teseka Manimi“ (Lk 9, 23).
Jėzus sakė: „Jei kas nori eiti paskui Mane, teišsižada… – Ko? „Savęs.“ Kartais mes suprantame tuos žodžius neteisingai ir manome, kad reikia atsisakyti kokio nors negero įpročio, nustoti ką nors nederamo darius, ar apsieiti be kokio daikto. Anksčiau aš maniau, kad nešti kryžių, reiškia nedaryti to, ką kyla noras daryti. Girdėjau, kad ir kiti kalbėjo tą patį. „Mano kryžius – nustoti šokus. Man nedera daugiau eiti į šokius. Aš norėčiau, bet tai mano kryžius.“ Kristus kalbėjo ne apie tai. Nešti kryžių – tai išsižadėti savęs. Teišsižada savęs, teneša savo kryžių ir teseka Manimi.
Atsidavimas Dievui – tai visiškas pasišventimas Jam. Tie, kurie neteisingai supranta žodį „atsidavimas“, paprastai arba bando išvengti pasišventimo, arba mėgina pakeisti jį kuo nors kitu. Jei aš turiu pakankamai stiprią valią ir stiprų charakterį, kad galėčiau atsisakyti kokio nors blogo įpročio, aš galiu apsigauti manydamas, kad pasišvenčiau Dievui. O iš tikrųjų viskas yra visiškai priešingai. Jeigu manau, kad pasišvęsti Dievui reiškia liautis rūkius ir jei man pavyksta tai padaryti neįsikišus dieviškajai jėgai, galiu atsidurti tokioje padėtyje, kad būsiu pasmerktas. Kodėl? Man pasiseks pragyventi šiek tiek ilgiau, nesusigriebti plaučių vėžio, bet visą tą laiką aš būsiu linkęs šlovę ir garbę už pasiektą pergalę priskirti sau ir neišvengiamai imsiu manyti, kad visa tai – mano nuopelnas. Ar tai įmanoma? Iš tikrųjų, būdamas toli nuo Kristaus, aš galiu mesti rūkyti, gerti, atsisakyti šokių, bet tai bus tik išoriniai veiksmai. Iš esmės aš liksiu toks pat nuodėmingas žmogus. Kryžius tai ne atsisakyti to, ką mes norėtume daryti. Kryžius – tai savęs paties atsižadėjimas.
Ar dažnai mums reikia imti ant savo pečių šitą kryžių? Ar tik vieną kartą, mūsų krikščioniškojo gyvenimo pradžioje? Ne, kas dieną. Susimąstykite išgirdę šiuos žodžius: „Tikrą atsivertimą reikia patirti ne vieną kartą gyvenime, o kasdien. Šis atsivertimas atnaujina žmogaus santykius su Dievu. Išnyksta kūniškos žmogaus aistros, įgimtas ir įgytas polinkis daryti blogį, jis liaujasi būti apie save geros nuomonės. Jis atsinaujina ir šventėja. Bet tai turi vykti nuolat. […] Atsinaujinusi širdis gali nuolat palaimingai bendrauti su Dievu tik tada, kai kasdien yra vartojama Dievo Žodžio druska. Dievo malonę būtina priimti kasdien, kitaip negalima žmogų laikyti atsivertusiu“ (Iš žurnalo „Review and Herald”, 1897 09 14).
Morisas L.Vendenas
