Dievas – prieglobstis nuo seno, žemėje Jo amžinos rankos. Nuvarė priešą tau nuo kelio. (Pakartoto Įstatymo knyga 33, 27)
Kai pirmą kartą ją pamačiau, mano viduje kažkas įvyko. Ji pėdino šaligatviu keistai vilkdama kojas, jos akys buvo nudelbtos į žemę. Jos žili plaukai ir gilios raukšlės liudijo apie ilgus nugyventus metus. Tačiau buvo dar kai kas. Jos veidas buvo vėjų nugairintas, senos drapanos – nešvarios, plaukai nesušukuoti. Ji stūmė seną pirkinių vežimėlį, prikrautą plastikinių maišelių ir kartoninių dėžių, o paskui ją driekėsi nemalonios jos kūno smarvės šleifas.
Aš reguliariai ją matydavau mūsų priemiesčio bendruomenėje „Tūkstantis ąžuolų“, Kalifornijoje. Ir kiekvieną kartą man suspausdavo širdį. Mano paauglys sūnus papasakojo, kad ji be tikslo klaidžioja nuo Venturos iki Niuberio parko, iki „Tūkstančio ąžuolų“ bei Vestleiko ir atgal. Ji neturėjo gyvenamosios vietos, neturėjo kur prisiglausti.
Aš nežinojau jos situacijos. Gal ji prarado visus savo pinigus per alkoholizmą. Gal serga psichine liga. Gal patyrė savo tėvų ar vyro smurtą. Kad ir kokia būtų jos valkatavimo priežastis, šios moters nelaimė man kėlė siaubą. Ir štai kodėl. Giliai širdyje kiekvienas iš mūsų trokštame kažkam priklausyti. Benamiai žmonės neturi kur pasidėti. Jie niekam nereikalingi. Tai iš karto pajunti. Štai dėl ko sunku nukreipti akis į šalį.
Kartais, net gyvendami gražiame svajonių name su keturiais miegamaisiais, mes vis dėlto ieškome vietos, kur būtume saugūs ir jaustumės patenkinti. Mes trokštame turėti namus, ilgimės vietos, kur jaustumės reikalingi.
Per visą Šventąjį Raštą Dievas ragina mus atrasti tikruosius namus Jame. Jame mes randame prieglobstį, globą ir saugumą. Įsiklausykite į šiuos guodžiančius žodžius: „Dievas – prieglobstis nuo seno“ (Pakartoto Įstatymo knyga 33, 27); „Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė“ (Psalmynas 46, 2).
Mes nesame benamiai klajūnai. Mes nesame niekam nereikalingi gatvės valkatos. Mes nesame amžini perėjūnai. Kristaus širdyje yra vieta, skirta būtent jums. Jame galite rasti paguodą ir saugumą. Jame nurimsta mūsų nenumaldomas ilgesys. Man patinka viena sena giesmė:
„Jėzaus širdyje dega meilė tau,
Pati tyriausia ir švelniausia, pati giliausia ir tikriausia;
Kodėl tu vienišas, kodėl ilgiesi draugiško žvilgsnio,
Kai Jėzaus širdis kupina visa ko?“ (Alike Pugh ir C. H. Forrest)
Jėzuje mes esame tikruosiuose namuose, kur nurimsta visos mūsų aistros.
Markas Finlis
