Nedžiūgauk dėl mano nelaimės, mano prieše. Nors ir parpuoliau, vėl atsikelsiu, nors ir sėdžiu tamsybėje, VIEŠPATS – mano šviesa. (Michėjo pranašystė 7, 8)
1824 metų gegužės 7 dieną talentingas kompozitorius Vienos teatre pirmą kartą atliko savo Devintąją simfoniją. Pilnutėlė salė klausėsi koncerto su entuziazmu. Šis žmogus suteikė savo muzikai tiek emocionalumo, tiek aistringumo ir heroizmo. Pasibaigus pirmai daliai, auditorija pratrūko griausmingais plojimais.
Tačiau dirigentas tiesiog stovėjo savo vietoje, atsigręžęs į ją nugara, ir ramiai pervertinėjo natų puslapius. Pagaliau scenoje buvęs kontraltas patraukė jį už rankovės ir parodė į sceną. Tik tada visiškai kurčias Liudvikas van Bethovenas atsigręžė ir nusilenkė.
Jis negirdėjo nei aplodismentų, nei orkestro, kuriam dirigavo. Tačiau visa simfonija buvo jo galvoje, ir jis suteikė jai dramatišką, šlovingą išraišką.
Bethovenas turėjo svarią priežastį pasidžiaugti tuo neužmirštamu vakaru. Tam tikra prasme jis perkūrė savo praeitį, nemalonius ir bjaurius dalykus paversdamas kažkuo gražiu.
Galbūt jis prisiminė vieną sceną iš ankstesnių savo gyvenimo metų. Vidurnaktis, Bethoveno namuose greitai užmiega mažas berniukas. Jo tėvas grįžta iš smuklės su įkaušusiu sugėrovu ir šiurkščiai papurto mažąjį Liudviką. Tėvas pareikalauja, kad jis pagrotų svečiui pianinu. Nusišluostęs ašaras ir susikaupęs, berniukas sėdasi prie pianino ir ilgas valandas groja.
Liudviko tėvas savo sūnui buvo griežtas ir net žiaurus. Vienas Liudviko vaikystės draugas prisiminė, kad jis versdavo berniuką groti, jį mušdamas. Kai kas mano, kad vėliau gyvenime Bethovenas ir apkurto bent iš dalies dėl smurto, kurį jis patyrė vaikystėje.
Bethoveno muzika nėra vien šviesa ir švelnumas. Tai ir griausmas bei ilgesys. Bethovenas turėjo dėl ko pykti ir puoselėti kartėlį, tačiau jis rado būdą išreikšti savo jausmus pozityviai. Išreikšdamas savo esybės gelmes, jis pavertė gyvenimo patirtį dovana mums.
Dangaus Dievas gali apšviesti jūsų gyvenimo tamsą. Jo meilės šviesa perskrodžia mūsų tamsiausios nevilties akimirkas. Jo šviesa išveda mus iš tamsos. Kai esame prislėgti liūdesio ar palaužti širdgėlos, Dievas mus pakelia. Jis būna šalia, kai mes suklumpame. Mes galime suklupti dėl savo pačių klaidų ar kieno nors kito sprendimo. Nesantarvė šeimoje, despotiškas viršininkas ar draugų išdavystė – visa tai gali mus sugniuždyti. Liga ar skolos mus gali prislėgti, tačiau Dievo Žodis visada teisingas. Pranašas Michėjas šaukia: „Nedžiūgauk dėl mano nelaimės, mano prieše. Nors ir parpuoliau, vėl atsikelsiu“ (Michėjo pranašystė 7, 8). Jo jėgoje jūs galite pakilti ir džiaugtis jau šiandien.
Markas Finlis
