Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius (Mk 12, 44).
Kai kurie žmonės mano, kad mokymas apie dešimtinę yra atgyvenęs ir buvo reikalingas tik Senojo Testamento laikais. Jie mano, jog Jėzus panaikino dešimtinės grąžinimą savo nuomonę pagrįsdami Jo žodžiais, kurie buvo skirti fariziejams, kai Jėzus sakė, jog jie duoda dešimtinę nuo mėtų bei kitų mažų dalykų, tačiau apleidžia daug svarbesnius Įstatymo reikalavimus. Jėzus paaiškino, kad vykdydami viena, neturime apleisti kito.
Kartą į šventyklą atėjo našlė ir paaukojo tik dvi monetas. Tai pamatęs Jėzus davė keletą patarimų dėl aukų Dievui. Pirmiausia, dangus visai kitaip vertina dovanas negu tai darome mes. Jėzus sakė, kad ši moteris davė daugiau negu kiti. Argi taip gali būti? Dievas mūsų dovaną matuoja ne pagal tai, kiek mes duodame, bet greičiau pagal tai, kiek mes pasiliekame sau. Todėl, jei žmogus paaukoja 10 tūkstančių dolerių ir lygiai tiek pasilieka sau, jis duoda daug mažiau, negu žmogus, kuris atiduoda dvi smulkias monetas, nepasilikdamas nieko sau.
Žinoma, galima atiduoti visus pinigus ir net savo namus, vasarnamį, valtį bei tris naujus automobilius! Apie savo nuosavybę turime spręsti mes patys pagal tai, kiek mes pasiliekame sau. 1-ąjame laiške korintiečiams yra pasakyta: „Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko giriesi, lyg nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4, 7) Taigi visi mūsų turtai, ar tai būtų pinigai, ar kitokia mūsų nuosavybė yra įgyti Dievo mums duotomis jėgomis (Įst 8, 18). Vadinasi, Jis turi teisę į viską, kuo tik yra mus apdovanojęs.
Pirmoji mūsų pinigų dalis, kuri ypatinga prasme priklauso Viešpačiui, yra dešimtinė. Tačiau dešimtinės grąžinimas Viešpačiui dar ne viskas. Jis mus ragina dalyvauti ir geros valios aukojimuose. Malachijo knygoje (3, 8) sakoma, kad žmonės apvaginėja Dievą dešimtinėmis ir aukomis. Dievas turi teisę į visa, kas tik mums priklauso. „Kai kurie mano, kad tik dalis jų lėšų priklauso Viešpačiui. Paskirdami dalį religiniams ir labdaros tikslams, likusią dalį žmonės vertina kaip savo nuosavybę, naudoja ją taip, kaip jiems atrodo tinkama. Tačiau jie klysta. Viskas, ką mes turime, yra Viešpaties, ir mes esame atsakingi už mums patikėtų lėšų naudojimą“ (Paslėpti lobiai, 316 p.).
Morisas L.Vendenas
