Todėl, atsižadėję bet kokios netyrybės bei piktybių gausos, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas. (Jokūbo laiškas 1, 21)
Kai Bobiui buvo penkeri metai, jo motina pradėjo pastebėti kažką negera. Berniukui krito svoris. Jis neturėjo apetito ir, atrodė, visada turi truputį temperatūros. Tyrimų rezultatai parodė tai, ko bijo kiekviena motina, – vėžys. Bobis nedelsiant buvo pradėtas gydyti. Po chemoterapijos jis liko neįprastai silpnas ir ligotas.
Po 12 gydymo mėnesių vėžys perėjo į remisijos stadiją. Vienos medicininės apžiūros metu Bobio gydytojui, daktarui Braunui, teko atlikti labai skausmingą tyrimą. Į kaukolės apačią turėjo būti įsmeigta adata ir paimta stuburo skysčio. Skystis turėjo būti nusiųstas laboratoriniams tyrimams.
Daktaras Braunas pažvelgė į mažąjį Bobį ir pasakė: „Bobi, žinau, jog tai bus skausminga“. Berniukas atsakė: „Gerai, daktare Braunai. Man jau truputį ataugo plaukai. Ar jūs nuskusite visą mano galvą?“
„Ne, tik mažą lopinėlį prie sprando. Bobi, ar reikia, kad seselė tave palaikytų, kol mes dursime adatą tau į kaklą? Žinau, jog tau labai skaudės.“
„Daktare, jeigu aš galėsiu deklamuoti dvidešimt trečiąją psalmę, viskas bus gerai. Ar galėsiu, daktare Braunai, deklamuoti šią psalmę?“
„Bobi, – atsakė daktaras Braunas, – jei šios procedūros metu nori deklamuoti dvidešimt trečiąją psalmę, gali pradėti.“
Daktarui darbuojantis, Bobis deklamavo: „Viešpats – mano Ganytojas, man nieko netrūksta. Žaliose pievose Jis mane guldo, prie ramių vandenų gano. Jis atgaivina mano gyvastį“.
Berniukas pakėlė akis ir nusišypsojo. „Man nelabai skauda, daktare Braunai.“ Paskui jis paklausė: „Ar jūs kada nors mokėtės mintinai dvidešimt trečiąją psalmę?“
„Taip, Bobi, – atsakė daktaras. – Vaikystėje.“
„Daktare Braunai, – paprašė vaikas, – aš padeklamavau ją jums. Gal dabar galėtumėte ją padeklamuoti man?“
Vėliau daktaras Braunas užrašė: „Aš pastebėjau, kad visi mano kolegos pradėjo skirstytis. Jie išsigando, kad taip pat bus paprašyti ją padeklamuoti! Aš pradėjau ir vargais negalais, įtempęs atmintį, padeklamavau. Tada Bobis pasakė: „Žinote, būtų gerai, kad jūs visi išmoktumėte dvidešimt trečiąją psalmę, nes, kai įsimenate Biblijos vietas, Jėzus kalba jūsų širdžiai, kad Jis gali pabūti stiprus už jus, kai jūs negalite būti stiprūs patys už save.“
Dievas yra stiprus už jus, kai jūs negalite būti stiprūs už save! Dievo Žodis jus sustiprina. Dievo Žodis suteikia jums gyvenime jėgos. Kai papučia pagundų vėjai, žinokite, kad „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Evangelija pagal Matą 4, 4).
Tegul Dievo Žodis stiprina jūsų širdį šiandien.
Markas Finlis
