„Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS.“ (Pakartoto Įstatymo 6, 4)
Daugeliui žmonių teiginys užrašytas Įstatymo knygoje nėra pilnai suprantamas. Net jeigu atrodo, jog lyg supratai teiginio „Viešpats yra vienas Viešpats“ prasmę, tačiau taip ir pasilieki nesupratęs esmės. Viešpats yra vienintelis Dievas visoje žemėje ir nėra jokių kitų dievų. Šį teiginį gali priimti, nes tai logiškas teiginys. Viešpats išvedė Izraelio tautą iš Egipto žemės, todėl įspėjo, kad ji neužmirštų Jo darbų ir nenusigręžtų nuo Jo. Tačiau apmąstant Jo atliktus darbus turi pripažinti, jog tai ką Dievas padarė sukelia dar daugiau klausimų. Viešpats gelbėdamas Izraelio tautą atsiskleidė tokiu būdu, kad visos ateinančios kartos tyrinėdamos Jo veiksmus, stebėtųsi ir su pagarbia baime kalbėtų apie Jį. Tai, kas atrodo paprasta iš pirmo žvilgsnio, tampa didele paslaptimi. Apaštalas Paulius apmąstydamas Dievo gelbėjančius darbus pabrėžė, jog Tas, kuris vedė Izraelio tautą iš nelaisvės buvo Kristus.
„ir visi gėrė tą patį dvasinį gėrimą; nes jie gėrė iš tos dvasinės Uolos, kuri sekė paskui juos; ir ta Uola buvo Kristus.“ (1 Korintiečiams 10, 4)
Mozės Pakartoto Įstatymo knygoje parašyta, jog vienas iš Dievo vardų yra Uola. Viešpats yra apibūdinamas, kaip pasižymintis ypatinga galia ir tvirtumu. „Juk VIEŠPATIES vardą skelbiu: duokite garbę mūsų Dievui! Tai Uola! Jo darbai tobuli, visi jo keliai iš tikrųjų teisingi. Ištikimas Dievas, be apgaulės, teisus ir patikimas!“ (Pakartoto Įstatymo 32, 3-4)
Užduokime klausimą: Kaip Kristus galėjo vesti Izraelio tautą iš Egipto nelaisvės? Juk mes ką tik skaitėme, jog Viešpats yra vienintelis Dievas ir be Jo nėra jokių kitų Dievų. Kaip Kristus gali būti vadinamas Uola, jeigu šis titulas priklauso Dievui?
Atkreipkime dėmesį į Biblijos mokymą apie Dievą. Kadangi Šventasis Raštas buvo parašytas senovės hebrajų kalba, todėl mes patyrinėkime Pakartoto Įstatymo knygoje, užrašytų originalo kalba žodžių, kad „VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS“ prasmę.
Trys žodžiai hebrajų kalboje – echad, yachid ir vad verčiami žodžiu „vienas“. Panagrinėkime atskirai šių žodžių reikšmes, kad suprastume kodėl Dievas pavadintas vienu (hebr. echad) Dievu. Šventasis Raštas parašytas Dievo įkvėpimu, todėl reikia su pagarba Viešpačiui skaityti tekstus ir aiškinti juos remiantis ne savo samprotavimu, bet sulyginant vieną tekstą su kitu. Raštas pats save išaiškina, todėl nereikia stengtis tekstams suteikti prasmės, kurios nėra pačiuose tekstuose. Taip pat negalima apriboti arba pašalinti žodžių reikšmių, kurių reikalauja teksto kontekstas.
Ištyrinėjus visus Biblijos tekstus galima daryti išvadą dėl žodžio reikšmės. Net jeigu Biblijos teksto prasmė neatitinka mūsų logikos, turime pripažinti, jog Biblija yra aukščiausias autoritetas mūsų svarstymuose ir kad mes gyvename tikėjimu Dievo mokymu, todėl priimame Biblijos žodžius kaip neklystančius ir nemėginame Biblijos tekstų „pritemti“ prie savo mąstymo. Ką reiškia išsireiškimas užrašytas Pakartoto įstatymo knygoje: „VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS.“
Dievo Esaties paslaptis
Kaip jau minėjau, yra žmonių, kurie remiantis savo nepriklausomu samprotavimu tvirtina, jog Biblijos mokymą apie Dievą gali suprasti, kai išverstus iš originalo kalbos žodžius „vienas Dievas“ priimi tiesiogiai. Jie šiuos žodžius susieja su asmenybe ir padaro išvadą, jog Dievas yra vienas asmuo. Jie pernelyg sureikšmina savo proto pajėgumą perprasti vieną iš didžiausių paslapčių – Dievo Esybę. Logika elementari: „Jeigu aš esu vienas, atskirai mąstantis asmuo, vadinasi, panašiai ir Dievas turi būti vienas asmuo.“ Toks samprotavimas nėra paremtas Biblija, nes remiasi ne Biblijos apreiškimu, bet žmogiška logika. Tenka pastebėti, jog daugeliu atveju logiškai neįmanoma paaiškinti daugelį įvykių aprašytų Biblijoje. Neįmanoma paaiškinti kaip paskutinę dieną bus prikelti mirusieji. Tokio tikėjimo laikėsi Jėzaus mokiniai. „Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“. (Evangelija pagal Joną 11, 24). Neįmanoma paaiškinti kaip Marija tapo nėščia. Angelas pasirodęs Marijai atskleidė, jog Šventoji Dvasia suformuos vaisių. (Luko 1, 35) „Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.“ Taip pat neįmanoma paaiškinti kokiu būdu mūsų Viešpats Jėzus buvo prikeltas iš mirties. „Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties kankynės, nes buvo neįmanoma, kad jis liktų mirties grobis.“ (Apaštalų darbai 2, 24)
Mes priimame tikėjimu Viešpaties apreiškimus ir nesistengiame paaiškinti dalykų, kurių neišmanome ir kuriuos Dievas neatskleidė. Tikėjimas Biblija, kaip neklystančiu tiesos šaltiniu, skatina skaityti šią knygą ir gilintis ne į neatskleistas, bet į atskleistas tiesas.
Dievas nepaaiškino apie savo Esatį, todėl joks žmogus neperpras Jo prigimties. Aš sakau – prigimties. Tačiau Dievas neturi prigimties, t.t. Jis nėra gimęs, Jis buvo visados. Bandydami samprotauti apie Dievą suvokiame, kad mūsų žmogiški žodžiai pernelyg silpni, riboti, migloti, kad jais būtų galima teisingai apsakyti kas yra Viešpats. Bet koks bandymas apibrėžti žmogiškais žodžiais Dievą, yra pasmerktas žlugti. Per visą žmonijos istoriją joks krikščioniškas soboras, susirinkimas, joks žmogus remiantis Šventuoju Raštu nesugebėjo apibūdinti Dievą taip, jog Jis atitiktų žmogaus logiką. Skaitydami Šventąjį Raštą turime pripažinti, jog tai, ką Viešpats kalbėjo apie Save, nesulyginsi nė su vienu mums žinomu reiškiniu arba materialiu pavyzdžiu. Todėl geriausias būdas pažinti Viešpatį yra – pasižeminti prieš Jo žodį ir priimti Jo apreiškimą tikėjimo pagalba.
Mes skaitome Biblijos vertimus savo gimtąja kalba, nes šią privilegiją Dievas dovanojo kiekvienam iš mūsų, kad skaitydami suprastume, jog Jėzus Kristus yra mūsų vienintelė viltis ir Gelbėtojas amžinajam gyvenimui. Daug svarbiau suprasti Dievo charakterį ir Jo darbus, nei pažinti Jo Esatį. Mums užtenka tikėjimu priimti, kad Jis yra „vienatinis Nemirtingasis, kuris gyvena neprieinamoje šviesoje, kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti. Jam šlovė ir amžinoji valdžia! Amen.“ (1 laiškas Timotiejui 6, 16)
Dievas nepaliko mūsų nežinioje dėl Savo valios. Jis ne tik apreiškė Savo darbus, ne tik atskleidė Savo charakterio bruožus, bet taip pat leido prisiliesti prie to kas Jam brangu. Tuomet, kai Jėzus, su kai kuriais mokiniais, užlipo į vieną kalną, staiga įvyko netikėtas įvykis. Jiems pasirodė Mozė ir Elijas. Po to „užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ (Evangelija pagal Morkų 9, 7).
Dievas brangina Tą, Kurį pavadino savo mylimuoju Sūnumi. Jėzaus asmenybę, nuo pat gimimo gaubė didi paslaptis. Jis ne tik pavadintas mylimuoju Sūnumi, Dievo Sūnumi, bet ir, kad ir kaip tai neįtikėtinai skambėtų – Dievu. Apaštalas Paulius rašydamas apie Jėzus įsikūnijimą pavadino Jį Dievu.
„Ir neginčijamai didelė yra dievotumo paslaptis: Dievas buvo apreikštas kūne, išteisintas Dvasioje, regėtas angelų, paskelbtas pagonims, įtikėtas pasaulyje, paimtas aukštyn į šlovę.“ (1 laiškas Timotiejui 3, 16) (Kundroto vertimas)
Jeigu yra vienas Dievas, kaip Jėzus gali būti Dievu buvusiu pas Dievą? „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.“ (Evangelija pagal Joną 1, 1).
Negali būti dviejų Dievų, nes Raštas moko apie vieną Dievą. Žmogaus logika atsiduria aklavietėje. Pernelyg pasitikėdamas savimi žmogus pradeda iškreiptai aiškinti Biblijos tekstus. Polinkis, kurti dievą pagal savo atvaizdą, ir tokiu būdu įžūliai laužyti Dievo antrą įsakymą, draudžiantį vaizduoti Viešpatį pagal žmogaus supratimą, nusveria labiau nei pagarbi baimė Dievui. Mes nesame linkę nusižeminusioje dvasioje pripažinti Biblijos mokymą. Tik Dievo Dvasia gali palenkti mūsų širdis. Šiuo atveju norint suprasti tiesą, mums reikia skaityti tuos Rašto tekstus, kurie liudija apie tai ką Pats Dievas atskleidžia apie Save. Biblijos tekstų skaitymas originalo kalba leidžia patirti Dievo žodžio galią, ir švelniai tariant, kelia nuostabą. Viešpats pernelyg didis.
Kūrėjas pasirinko Izraelio tautą, kad per ją perduotų žinią visoms tautoms. Ji buvo mokoma remtis Dievo žodžiu ir klausyti Jo mokymų. Apaštalas Paulius parašė, kad „jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus — visiems viešpataujantis Dievas, šlovingas per amžius. Amen!“ (laiškas Romiečiams 9, 5)
Kristus yra — visiems viešpataujantis Dievas. Pažvelkime į kai kuriuos Biblijos tekstus užrašytus originalo kalba. Ką šie tekstai atskleidžia apie Dievą?
Hebrajų kalbos žodis „echad“
Izraelio tauta buvo mokoma kasdien išpažinti, jog Viešpats yra vienas Viešpats. „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik (hebr. echad) VIEŠPATS.“ (Pakartoto Įstatymo 6, 4). Perskaitykite užrašytus žodžius originalo kalboje:שְׁמַ֖ע יִשְׂרָאֵ֑ל יְהוָ֥ה אֱלֹהֵ֖ינוּ יְהוָ֥ה ׀ אֶחָֽד׃ – „šma yisrael Yehva Eloheinu Yehva / echad.“ Ką turėjo išgirsti Izraelio žmonės? Jie turėjo išgirsti, jog Viešpats yra vien tik (hebr. echad) Viešpats.
Hebrajų kalbos žodžio „echad“ reikšmės surašytos Strongo žodyne (Strong’s Exhaustive Concordance by James Strong 1890). Kai kurios reikšmės: „vieningas, t.y. vienas, pirmas, kartu.“ Pažvelkime į Biblijos tekstą, kuriame panaudotas hebrajų kalbos žodis „echad“ tiesiogiai nurodo į vieną vienetą. Šių tekstų yra nemažai.
Viešpats kviesdamas pašvęsti tarnavimui kunigus, liepė paaukoti švarių gyvūnų aukas. Mozė aprašydamas įvykį panaudojo žodį echad, nurodant į vieną jautuką. „Ir štai, ką jiems padaryk, kad juos pašvęstum man tarnauti kunigo tarnystėje: paimk vieną (hebr. echad) jauną jautuką ir du avinus be trūkumų“ (Išėjimo knyga 29, 1) (Kundroto vertimas)
Perskaitykite, kai kuriuos Biblijos tekstus, kuriuose hebrajiškas žodis „echad“ naudojamas nurodant ne į vieną vienetą, bet į vieningumą.
Mozė, Pradžios knygos autorius, rašydamas apie pirmąją sukūrimo dieną, šią pirmąją kūrybinę parą (24 valandas) pavadino „pirmąją“ (hebr. echad) diena. Panaudotas hebrajų kalbos žodis „echad“, šiuo atveju, nurodo į laiko periodą. O laiko periodas yra kažkas neapčiuopiamo. „Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji (hebr. echad) diena.“ (Pradžios knyga 1, 5)
Ezros knygoje parašyta apie žmones, kurie susivienijo, kad kartu atliktų darbus. Jie dirbo „vieningai“ arba „kaip vienas“. Žodis „vieningai“ arba „kartu“ pabrėžė jų sutarimą atliekant darbus. „Tada Jėzuė su savo sūnumis ir savo broliais, Kadmielis ir jo sūnūs, Judos sūnūs, stojo kartu (hebr. keechad), kad pastūmėtų į priekį dirbančius Dievo namuose; Henadado sūnus su jų sūnumis ir jų brolius levitus“. (Ezra 3, 9) (Kundroto vertimas)
Kunigas Ezra, kuris Persijos viešpatavimo laikotarpyje pakvietė Izraelio tautos žmones į susirinkimą, aprašydamas įvykusius įvykius, apibūdindamas susirinkusiuosius panaudojo hebrajų kalbos žodį „echad“. Jis parašė, jog visi susirinkusieji buvo kaip vienas. Kitais žodžiais tariant tie tūkstančiai susirinkusiųjų buvo vieningi. „Visas susirinkimas bendrai buvo (hebr. keechad) keturiasdešimt du tūkstančiai trys šimtai šešiasdešimt…“ (Ezros knyga 2, 64) (Kundroto vertimas)
Mūsų Dievas kalbėdamas apie sukilusius žmones darančius blogus darbus, pasakė, jog jie yra viena tauta, t.y. šiuo atveju daugelis žmonių pavadinti viena tauta. „Ir tarė VIEŠPATS: „Žiūrėk! Jie yra viena (hebr. echad) tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai tik jų sumanymų pradžia! Ką tik užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo!“ (Pradžios knyga 11, 6)
Viešpats, Babilonijos viešpatavimo laikotarpiu pranašu paskyrė Ezekielį. Pranašas turėjo perduoti žinią tiek tremtiniams esantiems Babilonijos nelaisvėje, tiek pasilikusiems Judos žemėje. Viešpats kreipėsi į jį liepdamas paimti du pagalius, užrašyti ant jų žodžius ir juos sujungti. Du pagaliai sujungti (hebrajų kalboje echad) tampa viena (hebr. echadim).
„…ir sujunk juos vieną (hebr. echad) su kitu (hebr. echad) į vieną (hebr. echad) pagalį; ir jie taps viena (hebr. laahadim) tavo rankoje.“ (Ezekielio knyga 37, 17) (Kundroto vert.)
Pradžios knygoje parašyta, jog Viešpaties sukurti du pirmieji žmonės – Adomas ir Ieva – buvo skirtingi asmenys, tačiau pavadinti vienu kūnu. Hebrajų kalbos žodis „echad“ numato skirtingų kūnų vienybę. „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu (hebr. echad) kūnu.“ (Pradžios knyga 2, 24)
Taigi, hebrajų kalbos žodis „echad“ reiškia ne tik absoliutų vienetą, bet ir susivienijimą. Žodžiai Pakartoto Įstatymo knygos 6, 4 skirsnelyje: „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik (hebr. echad) VIEŠPATS.“ nurodo, kad Dievas vieningas. Rusų sinodinėje Biblijoje, vertėjai, hebrajų kalbos žodį „echad“ išvertė žodžiu „vieningas“: “Господь, Бог наш, Господь един есть”.
Kodėl Mozė rašydamas apie Dievą panaudojo žodį „echad“ (turintį ir vieno ir vienybės reikšmes)? Jeigu jis būtų norėjęs pabrėžti, kad Dievas yra vienas, jis būtų galėjęs sėkmingai panaudoti kitus hebrajų kalbos žodžius turinčius absoliutaus vieneto reikšmes.
Hebrajų kalbos žodis „yachid“
Kitas, Šventajame Rašte panaudotas hebrajų kalbos žodis „yachid“,reiškia „vieną“ (vieną vienetą). Strongo žodynas pateikia šio žodžio tokias reikšmes: vienintelis, vienas.
Hebrajų kalbos žodis yachid (vienintelis) reiškia unikalumą. Abraomo pirmagimis sūnų Izmaelis pavadintas vergės sūnumi. Antrasis sūnus gimęs iš Saros pavadintas vieninteliu Abraomo sūnumi. Mozė aprašydamas įvykius įvykusius Abraomo gyvenime, užrašė Dievo žodžius ištartus Abraomui. Šventajame Rašte Izaokas pavadintas vieninteliu arba vienturčiu (hebr. yachid) Abraomo sūnumi.
„Ir jis tarė: „Imk dabar savo sūnų, savo vienintelį (hebr. yachid) sūnų Izaoką, kurį tu myli, ir eik į Morijos šalį…“ (Pradžios knyga 22, 2) (Kundroto vertimas)
Kiti Biblijos tekstai naudoja hebrajų kalbos žodį „yachid“, nurodant į vieną, vienturtį, vienintelį, unikalų. Tekstai kalba ne apie keleto asmenų susivienijimą, bet apie atskirus asmenis arba vienetus.
„Sugrįžęs į savo namus Micpoje, Iftachas žiūri: jo pasitikti išeina duktė, šokdama ir mušdama būgnelį su žvangučiais! Ji buvo jo vienturtė (yachid); išskyrus ją, neturėjo kito nei sūnaus, nei dukters.“ (Teisėjų knyga 11, 34)
„Ak, dukterie, mano tauta, vilkis ašutinę, / voliokis pelenuose, / gedėk kaip vienturčio (yachid) sūnaus, / liek gailias ašaras, / nes staiga mus užklumpa žudikas.“ (Jeremijo knyga 6, 26)
פ„Atsigręžk į mane ir būk man gailestingas, nes aš vienišas (hebr. yachid) ir nuskurdęs.“ (Psalmynas 25, 16)
Biblijos rašytojai niekada nepanaudojo hebrajų kalbos žodžio „yachid“ apibūdinti Dievą. Viešpats visuomet Biblijos tekstuose apibūdinamas žodžiais, kurie pabrėžia Jo paslaptingumą, pro kurio šydą negali prasiskverbti joks žmogus. Žmogaus protas negali įveikti Jo Esybės paslapties. Tiek kiek Viešpats norėjo atskleisti apie Save, Jis atskleidė. Ir atskleidė Save ne tik kaip vieną, bet ir kaip vieningą Dievą. Nereikėtų Viešpaties įsprausti į savo riboto proto rėmus manant, kad Jis turi būti toks kaip ir aš. Reikėtų nusižeminti Dievo akivaizdoje ir priimti Jo apreiškimą pripažįstant, kad Jo Esatis mums nepasiekiama.
Hebrajų kalbos žodis „vad“
Žodis „yachid“ yra sinonimas kitam hebrajų kalbos žodžiui „vad“, kuris reiškia vieną. VIII a. iki Kr. Viešpats paskyrė Izaiją savo pranašu. Jis gyveno sunkiu Izraelio tautai laikotarpiu, kai Asirijos kariuomenė grasino Judos karalystei. Asirai garbino savo dievus. Jie tikėjo, jog yra daug dievų, kuriuos reikia pripažinti. Stabmeldystės kultas brovėsi taip pat į Izraelio tautą. Gavęs grasinantį asirų laišką, tuometinis Judo karalius Ezekijas kreipėsi į Dievą maldoje sakydamas, jog visų tautų dievai yra stabai, tačiau tikrasis Dievas yra vienas. Hebrajų kalboje panaudotas žodis „vad“. Šis hebrajų kalbos žodis verčiamas žodžiais „vienas“, „vien vienas“. „Dabar, VIEŠPATIE, mūsų Dieve, gelbėk mus iš jo rankų, kad visos karalystės žemėje žinotų, jog tu vienas (hebr. levadeka), VIEŠPATIE, esi Dievas!” (Izaijo knyga 37, 20) „Ezekijas meldėsi VIEŠPAČIUI, sakydamas: „VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, virš kerubų soste sėdintis, tu, tik tu vienas (levadeka), esi visų žemės karalysčių Dievas. Tu padarei dangų ir žemę.“ (2 Karalių knyga 19, 15)
Nehemijas, gyvenęs Persijos viešpatavimo laikotarpiu, ragino Judos tautą būti ištikima Dievui. Viešpats duoda visiems gyvastį ir tik Jis vienintelis yra vertas garbinimo. Nehemijas panaudojo žodi „vad“ kalbėdamas apie Kūrėjo išskirtinumą. „Tu esi VIEŠPATS, tu vienas (levadeka)! / Tu padarei dangų, / dangaus aukštybes su jų galybėmis, / žemę ir visa, kas ant jos, / jūras ir visa, kas jose. / Tu duodi visiems gyvastį,/ ir dangaus galybės tave garbina.“ (Nehemijo knyga 9, 6)
Mozė parašė, jog Izraelio Dievas vienas vedė Savo tautą. Jis rūpinosi, globojo, prižiūrėjo. Nebuvo kitų dievų, kurie būtų buvę su Juo. „taip VIEŠPATS vienas (hebr. badad) jį vedė, ir nebuvo su juo svetimo dievo.“ (Pakartoto Įstatymo 32, 12) (Kundroto vertimas)
Senojo Testamento puslapiuose Dievas atskleidžiamas hebrajų kalbos žodžiais: „vad“ (reiškiančio vieną) ir „echad“ turinčio vienybės reikšmę. Raštas moko, kad Kristus yra Dievas ir Tėvas yra Dievas. Galime padaryti išvadą, kad be abejonių Raštas moko apie vieną Dievą ir tuo pat metu skirtingus dieviškumo asmenis. Krikščionys bandydami suformuluoti vienu sakiniu apie Dievo Esybę, įtraukiant visus Biblijos mokymo aspektus, pateikia formuluotę: „yra vienas Dievas trijuose asmenyse“. Ši formuluotė ir paaiškina, ir tuo pat metu nėra logiška kalbant apie Dievo esatį. Tačiau tai artimiausias Biblijos mokymui apibūdinimas.
Hebrajų kalbos žodis „echad“ ir graikų kalbos žodis „hen“
Naujojo Testamento rašytojai rašė senovės graikų kalba. Hebrajų kalbos žodis „echad“ naudojamas Senajame Testamente, graikiškame Naujojo Testamento tekste atitinka žodį „hen“, kuris reiškia ir vieningumą, ir vieną vienetą. Mūsų Viešpats ir Gelbėtojas citavo Pakartoto Įstatymo 6, 4 sk. panaudodamas graikų kalbos žodį „hen“. Jėzus nurodė į vieningą Dievą. Jis (Jėzus Kristus) ir Tėvas yra viena, nes Dievas yra vieningas. „Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis (graik. hen) Viešpats“ (Evangelija pagal Morkų 12, 29) „ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu (graik. hen) kūnu.“ (Evangelija pagal Matą 19, 5) „Aš ir Tėvas esame viena (graik. hen).“ (Evangelija pagal Joną 10, 30)
Taigi, Biblija moko, kad Dievas yra vieningas (hebr. echad) ir vienas (hebr. vad). Nėra trijų dievų. Mes garbiname vieną Dievą –Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, kurie yra vieningi trys amžini asmenys.
Jo didingumas viršija bet kokį žmogaus supratimą, o Jo apreiškimai kelia nuostabą. „Tavo pažinimas man per nuostabus, per gilus, aš negaliu jo pasiekti.“ (Psalmių knyga 139, 6)
Pastorius Valius E.
