„Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą.“ (Romiečiams 12, 1)
Mano patirtis (liudijimas)
Būdamas trisdešimt šešerių, buvau verslininkas. Kai man sukako keturiasdešimt vieneri, netikėtai mirė mano draugas pastorius. Tai privertė mane save paklausti: kas būtų, jei Dievas paragintų mane tapti pastoriumi? Aš nenorėjau, kad taip įvyktų. Visą savaitę manyje virė nuožmi kova. Aš derėjausi su Dievu rytą, per pietus ir vakare. Kiekvieną kartą aš aiškinau Jam, kodėl nenoriu būti pastoriumi, ir kuo galėčiau užsiimti. Turiu prisipažinti, kad net po savaitės Dievas neišgirdo mano prieštaravimų. Atsiklaupęs prie savo lovos aš neberadau argumentų, ir mane aplankė rami mintis: „Dievas myli tave!“ Aš pagalvojau: „Taip, aš tuo tikiu.“
Po kelių minučių, pasitikėdamas Dievo meile, aš visiškai atsidaviau Viešpačiui. Po to mano sieloje atsirado ramybė. Po pusantrų metų Viešpats pakvietė mane pastoriaus tarnystei. Ir aš esu dėkingas Jam už tai. Begalinė Dievo meilė ir išmintis parodė man visiškai kitokį gyvenimo kelią negu tas, kokį aš sau planavau. Pažvelgęs atgal, aš aiškiai matau, kad tas paklusimas atnešė į mano gyvenimą didelių palaimų. Dievas mane vedė geriausiu mano gyvenimo keliu.
Kodėl reikia paklusti?
Pasak Gario F. Viljamso, „visiškas klusnumas – tai raktas į išganymą, atsinaujinimą, į pergalę prieš nuodėmę ir gundymus, į Šventosios Dvasios pilnybę.“ („How to be Filled the Holy Spirit and Know It“) Neįmanoma pervertinti tos įkvepiančios frazės svarbos. Kaip aš turiu paklusti Dievui, kad Jis visiškai panaudotų mane, taip ir apaštalui Pauliui reikėjo atsižadėti savo ankstesnio gyvenimo bei planų, kada Dievas pakvietė jį kelyje į Damaską. Vėliau savo Laiške romiečiams Paulius primygtinai patarė tikintiesiems „aukoti savo kūnus kaip gyvą auką“ ir „pavesti save Dievui kaip teisumo ginklus.“ (Romiečiams 12, 1. 6. 13)
Daugelis žmonių (dažnai dėl neišmanymo), užuot paklusę Dievui, ima gyvybiškai svarbių problemų sprendimą į savo rankas. Tačiau jie neturi Šventosios Dvasios jėgos – dovanos, kuri atneša visas kitas Dievo dovanas. Elena Vait apie Šventosios Dvasios pažadą rašo štai ką: „Kaip kiekvienas kitas pažadas, jis duotas su sąlyga. Daug yra tokių, kurie tiki ir pretenduoja į Viešpaties pažadą; jie kalba apie Kristų ir Šventąją Dvasią, bet iš to jokios naudos. Jie neatiduoda savo sielos vesti ir valdyti dieviškiesiems pasiuntiniams.“ („Su meile iš Dangaus“ p. 625)
Kaip žmonės, mes nesutinkame atsisakyti savo laisvės, tačiau Dievui tinka visai kas kita: „Dievas trokšta mus išgydyti ir išlaisvinti. Kad galėtume iš esmės pasikeisti ir atnaujinti savo prigimtį, mes turime visiškai atsiduoti Jam.“ (Elena Vait. „Kelias pas Kristų“ p. 45)
Nuodėminga prigimtis yra toli nuo tos laisvės, kokią mes įsivaizduojame: „Kiekviena siela, kuri nesutinka atsiduoti Dievui, yra valdoma kitos jėgos. Ji nepriklauso sau. Ji gali kalbėti apie laisvę, bet kenčia sunkią vergiją. Ji negali regėti tiesos grožio, nes jos protą valdo šėtonas. Nors žmogus pataikauja sau tvirtindamas, kad vadovaujasi savo nuovoka, jis paklūsta tamsos kunigaikščio valiai. Kristus atėjo, kad sutraukytų nuodėmei vergaujančios sielos grandines.‚ (Elena Vait. „Su meile iš Dangaus“ p. 432)
Ką mes prarandame paklusdami Kristui? Jis gali mus išgelbėti iš mūsų „aš“ tironijos – pavydo, nuoskaudų, vaidingumo, godumo, kvailo pavyduliavimo, priklausomybės, pykčio, puikybės, garbės troškimo, liūdesio, nepilnavertiškumo komplekso ir t. t. Atminkite, kad kiekvienam žmogui didžiausias sunkumas yra jis pats. Jūs – jūsų rimčiausia bėda. „Pasikeitime, kuris įvyksta, kai siela atsiduoda Kristui, itin stipriai išgyvenama laisvė. Nuodėmės atsikratymas – pačios sielos veiksmas.“ (Elena Vait. „Su meile iš Dangaus“ p. 432)
Tačiau puodžius gali dirbti tik su tuo moliu, kuris jo rankose. Štai kodėl mes paklūstame Dievui. „Pajungimas Dievui visų savo jėgų ir gabumų ženkliai supaprastina gyvenimo sunkumus, nes uždaromas kelias tūkstančiams pagundų. (Elena Vait. „Mano gyvenimas šiandien“)
Tik klusnumas Kristui padovanoja nesibaigiantį džiaugsmą. „Tie, kurie pasitiki Kristaus žodžiu ir atiduoda savo širdį į Jo rankas, savo gyvenimą – Jam tvarkyti, atras rimtį bei ramybę. Kol Jėzus džiugins juos savo Artumu, niekas pasaulyje jų neliūdins. Visiškame paklusnume yra visiška atgaiva.“ (Elena Vait. „Su meile iš Dangaus“ p. 300) Jis ir šiandien kviečia mus patirti tą tobulą ramybę.
Malda Dievo Žodžiu
Padaryk mus Tavo meilės ginklais
„Ir neduokite nuodėmei savo kūno narių kaip nedorybės ginklų, bet paveskite Dievui save kaip iš mirusiųjų atgijusius ir savo narius – kaip teisumo ginklus.“ (Romiečiams 6, 13)
Viešpatie, mes norime visiškai Tau atsiduoti. Panaudok mus kaip savo šlovės ginklus.
Padaryk mūsų gyvenimą garbinimo priemone
„Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą.“ (Romiečiams 12, 1)
Tėve, nuoširdžiai dėkojame Tau, kad Tu pakvietei mus tapti naujais kūriniais. Parodyk, kaip be išimties kasdien paklusti Tau. Padėk mums visame kame sekti Tave, Tavo jėgos dėka.
Apgink mus nuo piktojo
„Mes žinome, jog kiekvienas gimusis iš Dievo nedaro nuodėmių, bet Dievo Pagimdytasis saugo jį, ir piktasis jo nepaliečia.“ (1 Jono 5, 18)
Viešpatie, dėkojame už pažadą apginti mus nuo piktojo, jei mes paklusime Tau. Vesk mus savo tobulo džiaugsmo keliu.
