Morisas L.Vendenas
Jėzus pravirko (Jn 11, 35).
Eidamas su Marija ir Morta prie Lozoriaus kapo Jėzus žinojo, kad liūdesį būtinai reikia paversti džiaugsmu. Tačiau Biblijoje sakoma: Jėzus pravirko. Kaip tai galėjo atsitikti?
Jėzus nesibaimino, kad Lozorius taip ir pasiliks kape. Tai, ką mes vadiname mirtimi, Dievui nėra jokia problema. Prikelti Lozorių Jėzui buvo galbūt lengviausias darbas iš tų, kuriuos Jis darė. Ir kai Viešpats pats nusileis iš dangaus, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir aidint Dievo trimitui, mirusieji Kristuje išeis iš savo kapų, kur jie bebūtų. Dievui tai bus pats lengviausias darbas, kokį Jis kada nors yra atlikęs.
Vienintelė problema, su kuria Dievas susiduria – tai žmogaus netikėjimas. Tai iš tiesų rimta problema. Kai žmogus atsikrato skepticizmo ir netikėjimo Jėzaus atžvilgiu, įvyksta daug didesnis stebuklas negu Lozoriaus prikėlimas. Jėzus verkė prie Lozoriaus kapo dėl žmonių netikėjimo.
Žmonės kalbėjo: „Štai kaip Jis jį mylėjo, todėl verkia.“ Ne, Jėzus verkė ne todėl, Jis verkė dėl aplink Jį susirinkusios minios netikėjimo. Žmonės nepriėmė to, ką Jis norėjo jiems perduoti, todėl tarė: „Jūs neateinate pas Mane, kad turėtumėte gyvenimą.“
Buvo ir kita priežastis, dėl kurios Jėzus verkė prie Lozoriaus kapo. Jis verkė, nes užjautė kenčiančius, ne tik Mariją ir Mortą, bet ir visais laikais gedėjusius. Pažvelgęs pranašišku žvilgsniu Jis pamatė visas būsimąsias žmogiškosios šeimos kančias.
Jo meilė buvo tokia didelė, kad Jis užjautė savo žemiškuosius draugus dėl jų sielvarto, nors ir žinojo, kad tas sielvartas ilgai netruks. Kaip ir tada Betanijoje Jis nori palengvinti kiekvieno iš savo vaikų kančią. Ir šiandien Jis verkia kartu su verkiančiais. Jo aukos, paaukotos mūsų labui dėka, mes žinome, kad ateis laikas, kai mūsų veidu neriedės ašaros.
