II dalis
Deginamųjų aukų aukuras – išpažintis ir nuteisinimas tikėjimu. Prie kiemo vartų stovėjo deginamųjų aukų aukuras, kur nusidėjėlis atnešdavo avinėlį be trūkumų (simbolizuojantį Kristų), išpažindavo savo nuodėmes, uždėjęs ranką ant avinėlio, o paskui pats jį papjaudavo. Čia mes sužinome, kiek mūsų nuodėmės kainavo Kristui ant kryžiaus. Čia esame nuteisinami (žr. Heb rajams 9, 22; Kunigų 4, 22–26; Romiečiams 10, 9–13; 1 Korintiečiams 15, 22). Prašydami Dievą atleidimo, mes taip pat turime atleisti kitiems, jei tikimės, kad Dievas mums atleis (Mato 6, 14–15). Elena Vait rašo: „Jei norime, kad mūsų maldos būtų išgirstos, turime patys atleisti kitiems lygiai taip pat, kaip tikimės, kad mums bus atleista.“
Praustuvas – krikštas ir pašventinimas. Kitas šventyklos kiemo įrenginys buvo praustuvas. Tai buvo didelis vario dubuo, pripildytas vandens, kur kunigai nusiplaudavo rankas ir kojas, prieš įžengdami į Padangtę. Jeigu jie kruopščiai nebūtų nusiprausę, būtų mirę, vos įžengę į šventyklą, nes Dievo akivaizdoje draudžiamas bet koks nešvarumas (žr. Išėjimo 30, 17–21).
Čia matome gražų Kristaus simbolį, Gyvybės vandenį, kuris nuplauna mus nuo visų nuodėmių ir kasdien pašventina, ruošdamas mus dangui (žr. 1 Jono 1, 9; Efeziečiams 5, 26; Jono 1, 12).
Padėtinės duonos stalas – gyvenimo Gyvasis Žodis. Įžengus į Padangtės šventąją dalį, stovėjo trys daiktai. Pirmas iš dešinės buvo padėtinės duonos stalas, simbolizuojantis Kristų kaip Gyvąjį Žodį. Senojo Testamento laikais kunigai turėdavo suvalgyti tą duoną, o mes simboliškai turime kiekvieną dieną valgyti Jo Žodį. Tai padeda mums subręsti kaip krikščionims (žr. Jono 6, 51; Mato 4, 4; Jeremijo 15, 16; Hebrajams 5, 12–14).
Melody Mason
