II dalis
Vartai į šventyklą. Kristus sako mums (Jono 14, 6): „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Mane.“ Jau beveik šešis tūkstančius metų šėtonas stengiasi apakinti žmones, įtikinėdamas, kad yra kitų būdų ateiti pas Dievą, ne per Jo Sūnų. Toliau pamatysite, kaip jam gerai sekėsi.
Deginamųjų aukų aukuras. Kaip aukojimo apeigos, atliekamos žydų vadovų prieš Kristaus pirmąjį atėjimą, dažnai tapdavo tik forma, taip po Kristaus atėjimo dėl pagoniškos Romos pasaulietinės įtakos Bažnyčiai ankstyvaisiais amžiais nuodėmių atleidimas vien tikėjimu Kristaus krauju buvo pakeistas žmogaus sugalvotomis apgaulėmis ir tradicijomis. Per bausmes už nuodėmes, prekybą indulgencijomis, per gerų darbų nuopelnus, griežtų ritualų laikymąsi buvo mokoma, kad išgelbėjimą galima užsitarnauti žmogiškomis pastangomis ir darbais. Nors per daugybę metų būdai pasikeitė, ši klaidinga išsigelbėjimo darbais doktrina vis dar priimama daugelio save vadinančių krikščionimis. (Tai tiesiogiai prieštarauja biblinei tiesai apie išgelbėjimą vien tikėjimu: skaitykite Efeziečiams 2, 8–9, Titui 3, 5–6.)
Praustuvas. Suaugusio žmogaus krikštas asmeniniu apsisprendimu ir panardininimu į vandenį buvo pakeistas kūdikių krikštijimu ir apšlakstymu vandeniu. Nuo tada krikščionims jau nereikėjo priimti asmeninio sprendimo, kad būtų išgelbėti. Jeigu jie buvo pakrikštyti dar kūdikystėje, jie buvo laikomi išgelbėti! Ši „kartą išgelbėtas, išgelbėtas visiems laikams“ filosofija paneigia ne tik laisvą valią, bet ir visą tebevykstantį biblinio šventėjimo procesą, kuris vyksta tik mums kas dieną atsiduodant Šventosios Dvasios galiai. Deja, tai vis dar priimama daugelio krikščionių šiandien. (Tai tiesiogiai prieštarauja biblinei krikšto, šventėjimo ir kasdienio atsidavimo tiesai: žr. Efeziečiams 4, 5; Patarlių 4, 18; 1 Tesalonikiečiams 4, 3–8; Ezechielio 3, 20.)
Melody Mason
