Kada šis gendantis [kūnas] apsivilks negendamybe ir šis marus [kūnas] apsivilks nemarybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis: Pergalė sunaikino mirtį! (Pirmas laiškas korintiečiams 15, 54)
Aktorė Kerė Kolman (Kari Coleman) įvairiuose renginiuose pretendavo būti sielos mediumu. Ji įvaldė tam tikras technikas ir praktikavo skaitymą vaidmenimis. Po pasirodymo Kerė sakydavo: „Negaliu patikėti, kokie pažeidžiami pasidaro žmonės. Tai tiesiog kelia nerimą.“
Kerė ypač jautėsi kalta dėl to, kad apgaudinėjo vieną žmogų, kurio buvo mirusi motina. Po pasirodymo ji pasivijo jį ir su ašaromis prisipažino, kad tai tebuvo akių dūmimas. Jo motina nesiuntusi jokios žinios. Didelei Kerės nuostabai, tas vyriškis nei supyko, nei nusiminė tuo patyrimu, nors tai tebuvo iliuzija.
Kerė priėjo prie išvados, kad žmones persekioja nesveika manija bendrauti su mediumais. „Kol nepriimate mirties, kaip galutinio taško, – pasakė ji, – negalite judėti toliau. Jei tikrai tikite, kad egzistuoja žmogus, kuris gali pasikalbėti su jūsų mirusiu vaiku, jūs įklimpsite. Jūs turite suprasti, kad mirtis – tai pabaiga.“
Biblijoje pateikiamas toks mirties vaizdas, kuriame baigtinumas susijungia su neįtikėtina viltimi. Šventajame Rašte mirtis tam tikra prasme yra pabaiga. Mirtis – tai miegas (Evangelija pagal Joną 11,11–14). Mirusieji negali bendrauti su gyvaisiais (Jobo knyga 7, 9–10). Tarp mirusiųjų ir gyvųjų „žioji neperžengiama bedugnė“ (Evangelija pagal Luką 16, 26).
Tačiau, kita vertus, mirtis nėra kelio galas. Kapas nėra tamsi naktis, po kurios neišauš rytas. Krikščionys niekada nesako „sudiev“ paskutinį kartą, nes prisikėlimo rytmetį mūsų laukia šlovingas susitikimas. „O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti oran, debesysna pasitikti Viešpaties“ (Pirmas laiškas tesalonikiečiams 4, 16–17).
Krikščionių viltis yra mūsų Viešpaties atėjimas. Paskutinį žodį tars ne ligos ir kančios, o Jėzus. Triumfuos ne nelaimės ir mirtis, o Jėzus.
Romos katakombose antrojo amžiaus krikščionys ant savo artimųjų kapų užrašydavo: „Sudiev, mylimasis, iki ryto“. Aušta šviesus rytas, kai visi Dievo vaikai bus pagauti į orą pasitikti Jį danguje. Tą dieną mes galėsime galutinai pasakyti: „Pergalė sunaikino mirtį!“ (Pirmas laiškas korintiečiams 15, 54).
Markas Finlis
