Šiandieną tarp krikščionių darosi populiaru Šventojo Rašto puslapius sklaidyti ieškant tekstų, kurie patvirtintų jų įsitikinimus, o ne padėtų aiškiau suvokti Dievo valią ir nusižeminti Jo akivaizdoje. Visuomenėje vyksta vertybių perkainavimo procesas. Jeigu anksčiau puikybė, išsikėlimas, išsiaukštinimas buvo vertinami kaip blogi bruožai, mūsų dienomis tarp kai kurių krikščionių yra laikoma, jog tai Šventosios Dvasios veikimo rezultatas.

Pripažinkite, jog susidūrus su gyvenimo kliūtimis daug lengviau yra išreikšti nepasitenkinimą ir demonstruoti savo valdžią, nei rūpintis ir mylėti. Du broliai – Kainas ir Abelis. Vienas myli Kūrėją ir aukoja Viešpačiui priimtinas aukas, kitas išpažįsta Dievą, bet aukoja aukas, kurios jo nuomone turi būti aukojamos. Jis nemylėjo savo brolio ir negerbė Dievo. Po to kai nužudė savo brolį į Dievo klausimą: „Kurgi yra tavo brolis?“, atsakė: „Nežinau! Argi aš savo brolio sargas?!“(Pradžios knyga 4, 9)

Ar ne egoizmas valdė Kainą? Ar ne savo nuomonę ir autoritetą jis mylėjo labiau už viską? Didžiausia apgaulė su kuria susiduria paskutinių dienų krikščionys tai, ne kokio nors implanto 666 implantavimas į žmogaus kūną, bet melo apsigaubusio tiesos rūbais atėjimas. Velnias pagarbinamas, ne tiesiogiai dalyvaujant kokiose nors slaptose kabalų apeigose, bet įsileidžiant Viešpačiui priešiškas mintis į savo širdį. Prieštaravimo, nenuolankumo, išsikėlimo, nepriklausomumo dvasia, iškeliama ant pakylos, o „aklieji“ skelbėjai, savo kalbomis sėkmingai pritraukia kitus „akluosius“ prie šių „brangenybių“.

Dabar, kai gatvėje susitinki žmogų, ir apžvelgęs jį nejučiomis pagalvoji: „Jis priklauso kokiai nors metalistų grupei“, labai nustembi, sužinojęs, jog jis ne metalistas. Atvirkščiai, prieš tave stovi žmogus, kuris laiko save krikščioniu, mylinčiu Dievą ir vykdančiu Jo valią. Ilgiau pakalbėjus suvoki, jog pats esi labai atsilikęs nuo laikmečio. Daugelis Biblijos praktinių pamokymų nėra laikomi svarbiais. Abejojama viskuo kas parašyta Šventajame Rašte. Jėzus paskutinės vakarienės metu nusižeminęs nuolankiai nuplovė mokiniams kojas. Kam mums reikia tokio pavyzdžio? Šis Jėzaus veiksmas yra nesuprantamas. Kodėl Jėzus mokė krikštyti vardan Tėvo, Sūnaus ir Dvasios. Tai irgi nesuprantama. Kodėl reikia grąžinti dešimtines? Ar Naujajame Testamente yra paliktas nurodymas grąžinti Viešpačiui dešimtąją palaiminimo dalį? Daug klausimų yra užduodama, tomai komentarų parašoma, tačiau Dievo žodis lieka nepakitęs ir užrašyti tekstai liudija Viešpaties valią.

Finansai ir jų panaudojimas visuomet buvo svarbi sritis visų kartų žmonėms. Ką pamoko patriarchų Abraomo ir Jokūbo praktiniai sprendimai? Kaip dešimtinės gražinimas Viešpačiui yra susietas su žmogaus santykiais su Dievu?

Mūsų dienomis yra daug kas painiojama. Egoizmas yra vadinamas dorybe, susižavėjimas – meile, išdidumas – laisve, kvailumas – protingumu, vagystė – apsukrumu, kito pajuokimas – tiesa. Šis painiojimas atsirado ne šiaip sau. Mes prisiartinome prie tokių žmonijos istorijos įvykių, kuriems nerandame analogų praeituose amžiuose visuomenėje vykusiuose procesuose.

Aklųjų vadai savo mokymais padaro krikščionis nepriklausomus ir atitolusiais vienas nuo kito, kategoriškus svarstymuose, siaurai mąstančius, teisiančius, pavergtus sąmokslo teorijoms, bijančius žmonių, įtarinėjančius, menančius pikta, „besimaitinančius“ intrigomis, ir besididžiuojančius tuo, jog gali vadinti save persekiojamu Dievo likučiu. Religingi žmonės, bet kokį savo nusižengimo rezultatą – baudą už eismo taisyklių nesilaikymą, teismą dėl vaikų mušimo, pašalinimą iš bažnyčios dėl klaidingų mokymų skelbimo, vadina velnio antpuoliu. Neteisingas įvykių įvertinimas sukuria sumaištį, o krikščionio vardas užtraukia piktžodžiavimą netikinčiųjų tarpe.

Atpuolimas nuo tiesos prasideda nuo nedidelių žingsnių, ir kaip taisyklė šie žingsniai susieti su egoizmo ir maišto dvasios įsitvirtinimu. Šiomis dienomis krikščionis turi saugotis ne antikristo atėjimo, bet antikristo dvasios prieštaraujančios Dievo meilės dvasiai.

Aš pripažįstu, jog Dievas myli visus. Jo meilė atskleista Golgotoje ant kryžiaus, kur už mūsų nuodėmes kentėjo ir mirė mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus. Trečią dieną prikeltas iš mirties Jis pakilo į dangų ir atsiuntė Savo Dvasią, kuri suburia tikinčius prie Dievo žodžio ir duoda jiems vaisių. (Galatams 5, 22-23)Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas…

Ar tarpsta šios savybės tarp mūsų? Dievo Dvasia mus įtikina dėl Biblijos neklystamumo ir paragina asmeniškai kurti santykius su Dievu. Tuomet, kai einant gatve staiga užklumpa lietus, jūs peršlampate. Jūs žinote, kad esate sušlapę, nes lietaus lašai palietė jus. Kai remontuojate automobilį, būtinai išsipurvinate. Tuomet su „fairy“ bandote nuplauti nešvarumus. Tačiau kaip pamatuoti arba suprasti, jog atsiliepei į Dievo Dvasios paraginimą būti ištikimu Viešpačiui?

Abraomas, mylintis Viešpatį žmogus laimėjo pergalę prieš priešus. Ką darė po pergalės? Šiandieną, jeigu žmogui kokioje nors srityje pasiseka jis dėkoja Dievui, tačiau gali pasakyti sau: „Kaip man išvengti vykdyti Dievo valią?“ Abraomas nebuvo pasidalinęs savyje žmogus. Dėkingumo širdis ragino pripažinti Kūrėją. Jis pripažino Dievo valią praktiniais veiksmais, – gražindamas dešimtąją dalį nuo viso ko ką turėjo aukščiausiojo Dievo kunigui.

Abraomo dešimtinės

Pradžios knyga 14, 18 – 20 O Salemo karalius Melchizedekas atnešė duonos ir vyno. Jis buvo Dievo Aukščiausiojo kunigas. Jis palaimino Abromą, tardamas: „Tepalaimina Abromą Dievas Aukščiausiasis, dangaus ir žemės Kūrėjas! Tebūna pašlovintas Dievas Aukščiausiasis, kuris tau į rankas atidavė tavo priešus!” Abromas jam davė nuo visko dešimtinę.

Ką galime pasimokyti iš šio įvykio? Pirmiausia, tai nebuvo pirmas kartas, kai Abraomas davė dešimtinę Dievo tarnui.  Jis pripažino, kad dešimtinę turėjo teisę rinkti Dievo paskirtas asmuo – kunigas Melchizedekas. Abraomas nesirėmė savo nuomone arba savo išmintimi. Jis pripažino tvarką, kurią įsteigė Dievas ir kuri aukštesnė už jo norus ar supratimą.

Antra, duodamas dešimtinę jis pripažino, kad Dievas yra viską sukūręs ir viską valdo. Jis myli, rūpinasi, rodo gerumą, laimina. Dešimtinės grąžinimas dėl jo buvo išpažinimas, jog Dievas jį veda.

Trečia, grąžindamas dešimtinę Abraomas pripažino, kad jo gyvenimas priklauso Viešpačiui. Gyvenimas yra trapus ir negali būti apsaugotas nė vienas žmogus. Yra jėgų palaužiančių žmogų, ir tik Dievas gali jas nugalėti. Viešpats saugo mus šiame nuodėmių kupiname pasaulyje.

Ar mes priimame Biblijos tekstus, kurie kalba apie ištikimybės Dievui praktinę išraišką ir savo gyvenimą pakreipiame ta linkme? Dešimtinę gali gražinti žmogus, pažįstantis ir pripažįstantis Kūrėją, jaučiantis dėkingumą Viešpačiui, savo valią pavedantis Jam, bei savo išdidumo dvasią metantis į dulkes.

Jokūbo dešimtinės

Patriarchas Jokūbas bėgdamas nuo savo brolio, nepažįstamoje vietovėje, vieną naktį sapnavo sapną. Jis matė laiptus jungiančius dangų su žeme, o jais angelus laipiojančius aukštyn ir žemyn. Viešpats pažadėjo palaiminti Jokūbą ir niekada jo nepalikti. Prabudęs jis jautė pagarbią baimę Viešpačiui. „Drebulio krečiamas, jis sakė: „Kokia baugi ši vieta! Tai ne kas kita kaip Dievo namai ir dangaus vartai“. (Pradžios knyga 28, 17). Ką tuomet nusprendė padaryti?

“Tuomet Jokūbas padarė įžadą, sakydamas: „Jei Dievas pasiliks su manimi, saugodamas mane kelionėje, kurią pradedu, ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti, idant sugrįžčiau ramybėje vėl į tėvo namus, tai VIEŠPATS bus mano Dievas, ir šis akmuo, kurį pastačiau kaip paminklą, bus Dievo namai. O iš viso, ką tu man duodi, tikrai atseikėsiu tau dešimtinę.” (Pradžios knyga 28, 20-22)

Pagarbi baimė Viešpačiui paskatino Jokūbą priimti tinkamą sprendimą. Apreiškimų knygoje parašyta apie tris angelus, kurie skelbia žemės gyventojams amžinąja Evangeliją. Pirmasis skelbė apie pagarbią baimę Viešpačiui.

„Jis šaukė galingu balsu: „Bijokite Dievo ir atiduokite jam pagarbą, nes atėjo jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!“ (Apreiškimų knyga 14, 7)

Pagarbi baimė Dievui – tai vengti pikta, nuolankiai pripažįstant Dievo valią. Kaip mes atiduodame pagarbą Dievui? Kritikuodami Bibliją ir savavališkai aiškindami tekstus? Rodydami nepasitenkinimą ir tekstus, kurie moko apie praktinį tarnavimą Viešpačiui pakeisdami savo pasaulėžiūra? Mokydami, kad dešimtinių grąžinimas mūsų dienomis, yra tik Senojo Testamento laikų Viešpaties reikalavimų liekana?

Jeigu taip, tai tuomet gal ir Viešpaties palaiminimai, kurie buvo skirti Senojo Testamento laikų žmonėms, nėra skirti mums? Gal taip pat Viešpaties vedimas ir Jo santykiai su Abraomu ir Jokūbu negali būti mūsų pasišventimo pavyzdžiu? Artinantis didžiausiam ir šlovingiausiam įvykiui žmonijos istorijoje – Kristaus antrajam atėjimui į Žemę, mes turėtume su atgailos dvasia išaukštinti Dievo žodžio autoritetą ir nepriimti mokymų, kurie puoselėja egoizmo dvasią.

Jokūbas pasižadėdamas aukoti dešimtinę pripažino, kad Kūrėjas nori viso ko geriausio žmogaus gyvenimui. Viešpats juo pasirūpina, jį globoja, veda ir teikia ramybę. Antra, Jokūbas pripažino, kad viską ką turės ateityje – tai Dievo dovana. Dešimtinės davimas yra pripažinimas, kad nesi to ką turi šeimininkas. Laisvanoriškai apsispręsdamas atiduoti Viešpačiui tai kas Jam priklauso, atnaujini troškimą patikėti savo gyvenimą palaimų Šaltiniui. Trečia, Abraomas, Jokūbas gražindami dešimtines šlovino Dievą.

Dešimtinės davimas susietas su mūsų pasitikėjimu Viešpačiu. Jeigu Jo nepažįstame ir nematome palaimų savo gyvenime, jeigu prie Biblijos neprieiname su nuolankumo dvasia ir nesiekiame suprasti Viešpaties valios, kad ją vykdytume, surasime daug priežasčių elgtis „dvasiškai” t.y. egoistiškai ir Dievo valią keisime savo valia. Šventasis Raštas ragina tave apsispręsti. Ženk žingsnį pasiryžk „klusnumu tiesai” (1 Petro laiškas 1, 22) ruošti save Kristaus atėjimui.

Saliamonas meldėsi: „Tepalenkia mūsų širdis į save, kad eitume visais jo keliais ir laikytumės jo įsakymų, įstatų ir įsakų, duotų mūsų protėviams.” (1 Karalių knyga 8, 58)

Septintosios dienos adventistų bažnyčios Lietuvoje vadovas

Valius E.