Krikštas Jėzaus vardan

„Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Evangelija pagal Matą 28, 18 – 20).

Vienas žmogus sakė: „Aš netikiu jog Jėzus liepė krikštyti vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Jis negalėjo taip kalbėti, nes neįmanoma, jog dangaus Tėvas būtų minimas vienoje eilėje kartu su Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Jis, t.y. Tėvas, yra Dievas, o kiti negali Jam prilygti.“ Ar girdite ką sako tas žmogus? Jis netiki Jėzaus žodžiais, nes jie neatitinka jo supratimo apie Dievą.

Toks mąstymo pobūdis nėra naujas. Visais laikais vyko didžioji kova dėl Jėzaus žodžių. Sėdamas abejones Biblijos mokymu piktasis siekia įtvirtinti žmogaus sukurtą religinę tradiciją, kad kiekvienas nuoširdžiai ieškantis Dievo atsidurtų sumaištyje ir pradėtų labiau klausyti žmonių negu Dievą.

Viešpats myli mus. Jis žino su kokia jėga mes susiduriame ir kaip ši jėga gali atitolinti mus nuo Jo. Jis visais laikais rūpinosi Savo tauta bei net didžiausių atpuolimų laikmečiais išlaikydavo Savo likutį. Pranašas Izaijas parašė, jog tik dėka Dievo galios buvo išlaikytas ištikimų žmonių tikėjimas.

„Jeigu Galybių VIEŠPATS nebūtų palikęs mums skurdaus likučio, mes būtume tarsi Sodoma, būtume panašūs į Gomorą.“ (Izaijo knyga 1, 9)

         Geroji naujiena yra žinia, jog Viešpats sukūrė žmogų mylintį. Viešpaties valia, jog žmogus mylėtų artimą ir Viešpatį. Deja, po nuodėmės, atsirado tendencija daryti pikta ir laužyti Dievo Įstatymą. Viešpats iš Savo begalinės meilės siųsdavo pranašus, kurie su didele jėga skelbdavo Dievo valią ir ragindavo žmones gręžtis nuo nuodėmės į gyvąjį Dievą. Šventajame Rašte likutis apibūdinamas kaip besilaikantis „Dievo įsakymų“ ir saugojantis „Jėzaus liudijimą“. (Apreiškimų knyga 12, 17)

Likutis nesitrauks nuo Jėzaus pasakytų žodžių, nes Jo liudijimas veda į amžiną gyvenimą, atskleidžia Dievo charakterį, išlaiko tikėjimą ir sulaiko nuo nuodėmių. Labai svarbu suprasti, jog jeigu tu myli Gelbėtoją Jėzų, tuomet laikysiesi visa ką Jis kalbėjo ir mokė. Jėzus apie tai aiškiai pasakė Savo mokiniams.

„Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs.“ (Evangelija pagal Joną 14, 24)

Ar girdite ką sako Jėzus? Žodis, kurį Jis perdavė mums, yra Tėvo žodis. Ar galime ignoruoti Jo pasakytus žodžius? Ar galime neigti Jo žodžių autentiškumą? Kam yra naudinga klaidinti žmones? Ar ne piktasis rojaus sode moteriškei kalbėjo: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“ (Pradžios knyga 3, 1) .

         Nepasiduokite abejonėms. Jeigu pradedate klausyti žmonių, kurie neigia mūsų Viešpaties Jėzaus žodžius, jūs pradedate sekti žmonėmis. Sekdami žmonėmis, kurie iškreiptai moko Dievo žodžio, tampate sektantais. Jūs, neigdami Jėzaus žodžius, galite sakyti, jog sekate Viešpačiu, tačiau nuklydote nuo Tiesos kelio. Dievas nori, kad mes suprastume, jog „VIEŠPATIES akys apsaugo tiesą, bet paneigia apgaviko žodžius.“ (Patarlių 22, 12). Jis pajėgus išlaikyti Savo žodį nesuklastotą per visus amžius.

Krikštas Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardan

Paskutiniu metu atsirado mokymų, jog Viešpats Jėzus nemokė krikštyti vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Yra teigiama, kad žodžiai užrašyti Evangelijoje pagal Matą, nėra Kristaus žodžiai. Jie buvo prirašyti, tačiau originaliuose manuskriptuose jų nebuvo.

Kartu ištirkime šią situaciją ir pasižiūrėkime ką originalūs manuskriptai liudija apie Jėzaus žodžius. Visų pirma, kai kurie tyrinėtojai teigė, kad Evangelija pagal Matą buvo parašyta aramėjiškai, o vėliau verčiant į graikų kalbą, suklastota. Tie kurie taip teigia negali pateikti nei vienos senovės aramėjų kopijos, fragmento ar citatos iš Evangelijos pagal Matą. Neturint originalo, bet kokius Jėzaus žodžius, užrašytus Evangelijose, neatitinkančios mūsų pasaulėžiūros labai lengva laikyti neteisingais, prirašytais. Tuomet neaišku ką Jėzus kalbėjo, ir ko nekalbėjo. Markionas II amžiaus krikščionis, tapęs gnostiku, pirmasis sudarė Šventojo Rašto kanoną. Jo kanoną sudarė Evangelija pagal Markioną, devyni apaštalų laiškai ir laiškas laodikijiečiams. Jis teigė, kad Senojo Testamento Dievas yra piktas, o Naujojo Testamento geras. Atmetęs Senąjį Testamentą, jis rinko tuos tekstus, kurie patvirtintų jo idėjas.

Mes tikime, kad Dievas pats apgina Savo žodį ir visais amžiais rūpinosi, kad Jo žmonės turėtų nesuklastotus tekstus. Biblijos vertimas visomis pasaulio kalbomis atliekamas iš originalo – senovės graikų, aramėjų, hebrajų kalbų. Niekas neverčia iš „manuskriptų“, kurie manoma, jog egzistavo ir, manoma, kad juose buvo parašyti arba neparašyti vienokie ar kitokie žodžiai.

Egzistuoja daugiau kaip 5600 graikiškų Naujojo Testamento manuskriptų (įskaitant 132 papiruso rankraščių). Vienuose manuskriptuose užrašyta keletą Naujojo Testamento tekstų, kituose – pilnas tekstas. Tekstai parašyti nuo II a. iki XVI a. Pažvelkime į keletą manuskriptų: seniausią, pilną Naujojo Testamento tekstą parašytą IV a. – Sinajaus kodeksą, Priimtus tekstus (Textus receptus), kuriuos išleido Erazmas Roterdamietis XVI a. ir paplitusius Byzantijos manuskriptus. Ar šiuose originaliuose tekstuose yra užrašyti Jėzaus žodžiai „krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“?

Sinajaus kodekse vietoj pilnų žodžių “Jėzus”, “Tėvo” ir “Dvasios”, panaudoti trumpiniai ι̅ς̅(ιησους – Jėzus) πρ̅ς (πατρος – Tėvo), π̅ν̅ς̅ (πνευματος – Dvasios). Taigi užrašyti tekstuose Jėzaus žodžiai negali būti panaikinti.

I – III amžiai

Teigiama, jog Krikštas vardan trijų dieviškų asmenų atsirado po Nikėjos soboro IV a., o iki to laiko krikščionys krikštijo Jėzaus vardan. Tačiau toks teigimas neturi pagrindo, nes istoriniai dokumentai paliudija, jog krikšto vardan trijų dieviškų asmenų formuluotė buvo naudojama per pirmuosius krikščionybės amžius. Pažvelkime į kai kuriuos krikščionių liudijimus.

Seniausia, Evangelijos pagal Matą 28, 19 teksto formuluotė randama I – II a. pradžios krikščionių dokumente „didachėje“, kuri buvo parašyta Sirijoje ar Palestinoje. Didache 7, 1 „Apie Krikštą. Štai kaip krikštykite: visa tai sukalbėkite ir „krikštykite vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, tekančiame vandenyje“. https://archive.org/stream/apostolicfathers01lake#page/318/mode/2up

http://logos-lt.com/images/2/22/Didache.pdf

Antiochijos vyresnysis Ignacijus (108 – 140 m.), laiške filipiečiams parašė: „Todėl ir Viešpats, kai siuntė apaštalus, kad jie padarytų mokiniais visas tautas, liepė jiems krikštyti vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios“ (Early Church Fathers
Ante-Nicene Fathers to A.D. 325, Vol. 1 Alexander Roberts and James Donaldson, editors. EpistleofIgnatius to the Philippian schapter 2)

Tatianas iš Sirijos rašė: „Tuomet Viešpats sakė jiems: man duota visa valdžia danguje ir žemėje; ir kaip mano Tėvas siuntė mane, taip aš jus siunčiu. Eikite į pasaulį ir skelbkite mano Evangeliją visai kūrinijai; ir mokykite visus žmones; ir krikštykite juos vardan Tėvo, ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios“ (The Diatesseron 55 [170 po Kr.].

Tokia pat formuluotė minima Tertuliano (mirė 225 m.) raštuose „De Rebaptismate“ ir „Advpraxea“. Tertuliano rašte „De Rebaptismate“ parašyta: „Eikite (Jėzus) sako mokykite tautas krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu“ http://www.tertullian.org/articles/evans_bapt/evans_bapt_text_trans.htm .

„Advpraxea“ 2 sk. parašyta: „Po savo prisikėlimo… Jis įsakė juos krikštyti į Tėvą ir Sūnų ir Šventąją Dvasią“.

Hippolitas (170 – 236) parašė: „po to kai prisikėlė iš mirusiųjų jis paliepė savo mokiniams: Eikite ir mokykite visas tautas, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu.“ (Hippolytus. AgainsttheHeresyof One Noetus)

Jėzaus žodžius dėl krikšto vardan trijų dieviškų asmenų užrašė Kyprianas (200 – 258 m.) (Letters 73, 18 [253 po Kr.], Gregorijus Thaumaturgus (205 – 265 m.). Apie tai taip pat parašyta kūrinyje (Actsof Xantippe and Polyxena 21; 250 po Kr.)

Taigi iki Nikėjos soboro (325 m.) krikščionys krikštijo vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

Prisikėlęs iš mirties mūsų Viešpats paskelbė, kad Jis turi absoliučią valdžią visuose dalykuose. Jis pirmą kartą mokiniams pasakė, kad jie krikštytų vardan trijų dieviškų asmenų. Jis nurodė naują sandoros ženklą – krikštą, kuris išvertus iš graikų kalbos žodžio reiškia tikinčio asmens pilną panardinimą į vandenį. Krikštas – tai dangaus įsakymas ir susietas su žmogaus tikėjimo išpažinimu ir paklusnumu Dievo valiai. Krikštas, kaip apeiga, nesuteikia žmogui amžino gyvenimo, tačiau atspindi žmogaus pasirinkimą paklusti Dievo valiai ir vykdyti visa ką Jis mokė. Tai viešas išpažinimas tikėjimo, kad Kristus mirė už mano nuodėmes ir prisikėlė iš mirties.

Jėzaus vardas

Kai kurie tikintieji skaitydami Šventąjį Raštą priėjo išvados, jog išsireiškimas „krikštyti Jėzaus vardu“ reiškia krikšto formuluotę – Jėzaus vardo minėjimą. Nors vardas „Jėzus“ krikšto metu turi svarbią reikšmę, vis tiktais Šventajame Rašte panaudotas šis išsireiškimas, turi platesnę nei formuluotės prasmę. Apaštalai su tvirtu įsitikinimu skelbė, jog Jėzus yra Mesijas, apie kurį mokė Raštai ir kad Jį Viešpats prikėlė iš mirties. Kokia nuostabi viltis. Šis vardas tapo simboliu visų didžių darbų, kuriuos atliko mūsų Viešpats.

Apaštalams skelbiant Evangeliją sadukėjai, kunigai „…labai pyko, kodėl apaštalai moko žmones ir skelbia mirusiųjų prisikėlimą Jėzaus pavyzdžiu.“ (Apaštalų darbai 4, 2). Jie suėmė apaštalus, įkalino ir kitą dieną teisė. „Ir vėl juos pasišaukę, jie prisakė, kad šiukštu neskelbtų bei nemokytų Jėzaus vardu.“ (Apaštalų darbai 4, 18)

              Ką reiškė sinedriono draudimas mokiniams mokyti Jėzaus vardu? Tai nereiškė draudimą neminėti Jėzaus vardą. I amžiuje gyveno žmonių, kurių vardas buvo Jėzus. Apaštalų darbų knygoje paminėta, jog apaštalai sutiko netikrą pranašą „vardu Barjėzų“. (Apaštalų darbai 3, 6). Kolosiečiams siųsdamas sveikinimus apaštalas Paulius parašė, jog juos sveikina bendradarbis Jėzus „Dar jus sveikina Jėzus, vadinamas Justu…“ (laiškas Kolosiečiamas 4, 11). Jeigu sinedriono draudimas būtų tiesiogiai suprantamas, jog nereikia minėti Jėzaus vardą, apaštalai sėkmingai būtų galėję Viešpatį vadinti Kristumi iš Nazareto. Tačiau, reikalavimas nemokyti Jėzaus vardu buvo susietas ne su vardo naudojimu, bet su draudimu kalbėti apie Jėzų Kristų ir visus Jo atliktus ir atliekamus darbus.

Apaštalas Paulius, kai jam pasirodė Viešpats, įtikėjo, ir vėliau liudydamas žmonėms kalbėjo, jog jis kovojo prieš Jėzaus Nazariečio vardą. „Kitados ir aš maniau, kad mano pareiga visais būdais kovoti su Jėzaus Nazariečio vardu“. (Apaštalų darbai 26, 9)

Kaip jis kovojo prieš tą vardą? Visais būdais. Jis siekė sunaikinti krikščionybę. Jėzaus vardo sąvoka susieta su tokiais žodžiais kaip: kelias, Viešpaties kelias, išgelbėjimo kelias. Paulius pasakė, kad „…persekiojau šį Kelią“ (Apaštalų darbai 24, 14), Apolas „…buvo pamokytas Viešpaties kelio“ (Apaštalų darbai 18, 25), viena moteris skelbė, jog apaštalai „skelbia jums išganymo kelią“ (Apaštalų darbai 16, 17).

Taigi išsireiškimas: „skelbti Jėzaus vardą“ reiškė skelbti visus darbus, kuriuos Viešpats atliko per Jėzų. Apaštalai mokė remdamiesi Kristaus vardu. Įtikėjusieji šaukdavosi Jėzaus Kristaus vardą ir džiaugėsi išteisinimu gautu per Jo vardą. Visais paminėtais atvejais mes suprantame, jog jėga glūdi ne varde, bet Jėzaus mokymo ir gyvenimo priėmime. Formaliai tariamas Jėzaus vardas neturi jokios sakramentinės ar antgamtinės galios. Atkreipkite dėmesį į skirtingus tekstus, kaip apaštalai naudojo Jėzaus vardą.

         „Todėl aš raginu jus, broliai, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir Dvasios dovanotosios meilės dėlei kartu su manimi ir už mane kovoti maldomis Dievui…“ (laiškas romiečiams 15, 30)

         „Dievo Bažnyčiai Korinte, pašvęstiesiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems ir visiems, kurie kiekvienoje vietoje šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo pas juos ir pas mus.“ (1 laiškas korintiečiams 1, 2)

         „Kai kurie buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.“ (1 laiškas korintiečiams 6, 11)

         „Jėzaus vardas — dėlei tikėjimo jo vardu — tvirtą padarė tą, kurį jūs matote ir pažįstate. Iš Jėzaus kylantis tikėjimas suteikė jam tikrą sveikatą jūsų visų akyse.“ (Apaštalų darbai 3, 16)

         „Ištiesk savo ranką, kad tavo šventojo tarno Jėzaus vardu būtų išgydoma ir daromi ženklai bei stebuklai. Jiems pasimeldus, sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį.“ (Apaštalų darbai 4, 30-31)

Krikštas ir mokymas apie Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią

Negali likti nepastebėta, jog mokiniai liudydami apie Jėzų, taip pat liudijo apie Šventąją Dvasią. Biblijos tekstuose persipina Tėvo, Jėzaus ir Šventosios Dvasios darbai. Jų negalima atskirti vieną nuo kito, nes jų darbai susieti su mūsų gelbėjimu nuo nuodėmės ir amžinosios pragaišties.

Prisikėlęs iš mirties Jėzus valgė prie bendro stalo kartu su apaštalais. Jis kreipėsi į juos primindamas visa kas įvyko Izraelio tautoje nuo Jono krikštytojo laikotarpio. Jo žodžiai išsakyti tuo metu – vieni iš svarbiausių, – turėjo ne tik pasilikti mokinių atmintyje, bet ir būti kartojami karta iš kartos. „…mat Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia… Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių. Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių.“ (Apaštalų darbai 1, 5.8.9)

Sekminių dieną Jeruzalėje, Petras skelbė Dievo žodį apie Jėzaus prikėlimą iš mirusiųjų ir Šventosios Dvasios atsiuntimą. Jis citavo Senojo Testamento pranašų žodžius. Kiekvienas iš susirinkusių klausytojų žinojo, kad išgelbėjimas ateina iš Viešpaties. Petras skelbė: „…ir kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.“ (Apaštalų darbai 2, 21). Šie žodžiai užrašyti pranašo Joelio pranašystėje. Įsiklausykite į pranašo žodžius. „Tuomet, kas tik šauksis VIEŠPATIES vardo, tas bus išgelbėtas, nes Siono kalne ir Jeruzalėje bus likutis, kaip VIEŠPATS sakė. Tarp išlikusių bus VIEŠPATIES šaukiamieji.“ (Joelio 3, 5). Senovės hebrajų kalboje žodis VIEŠPATS parašytas keturiomis priebalsėmis – jod, hey, vav, hey, kurias sujungus gaunamas žodis Jahvė. Kas šauksis Jahvės vardo bus išgelbėtas. Sekminių dieną susirinkusiems Petras paskelbė, jog įtikėję turi krikštytis vardan Jėzaus Kristaus. Tokiu būdu tie, kurie šauksis Viešpaties Jėzaus vardo bus išgelbėti. Jėzus yra sulyginamas su Jahve. „Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.“ (Apaštalų darbai 2, 38). Dėka Kristaus tarpininkavimo dangaus šventykloje, tikintieji gauna Šventają Dvasią. Krikštas ir Dvasios gavimas neturi būti atsiejami vienas nuo kito.

Kitas atvejis aprašytas Apaštalų darbų knygoje. „Tai sužinoję, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardan.“ (Apaštalų darbai 19, 5). Šiuo atveju tikintieji išpažino, jog jie buvo priėmę tik „Jono krikštą“ (Apaštalų darbai 19, 3) ir nebuvo girdėję apie Šventosios Dvasios atsiuntimą. „Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia“ (Apaštalų darbai 19, 2) „Tada Paulius paaiškino: „Jonas krikštijo atsivertimo krikštu, ragindamas žmones tikėti tą, kuris ateis po jo, būtent Jėzų“. (Apaštalų darbai 19, 4). Apaštalas Paulius pamokė tikinčiuosius Dievo valią. Dievas atsiuntė Mesiją ir Šventoji Dvasia yra liudytoja Jėzaus prisikėlimo iš mirties. Priėmę pamokymus mokiniai buvo krikštijami Jėzaus vardan. Jono krikštas ir Jėzaus nurodytas krikštas turi skirtingas reikšmes.

Apaštalas Petras atvykęs į Kornelijaus namus paskelbė Evangeliją. Jis skelbė: „Kalbama apie Jėzų iš Nazareto, kaip Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe, kaip jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo.“ (Apaštalų darbai 10, 38). Skelbimo metu Šventoji Dvasia nužengė ant visų klausytojų, ir jie šlovino Dievą. Po šio įvykio Petras „…liepė juos pakrikštyti Jėzaus Kristaus vardu.“ (Apaštalų darbai 10, 48). Petras mokydamas apie Jėzų, mokė apie Šventosios Dvasios atsiuntimą. Po šio mokymo priėmimo, jie buvo krikštijami.

Prasidėjus krikščionių persekiojimui, visi Jėzaus sekėjai išsisklaidė Judėjos ir Samarijos apylinkėse. Samarijos gyventojai įtikėjo į Jėzaus vardą ir ėmė krikštytis vyrai ir moterys. Apaštalai atvykę meldėsi, kad jie gautų Šventąją Dvasia, „...Mat ji dar nebuvo nė vienam jų nužengusi, ir jie tebuvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu.“ (Apaštalų darbai 8, 16). Ką reiškia žodžiai „jie tebuvo pakrikštyti Jėzaus vardu“? Visų pirma, įtikėję samariečiai pripažino, kad demonai bejėgiai prieš Jėzaus vardą. „Iš daugelio apsėstųjų, baisiai šaukdamos, išeidavo netyrosios dvasios…“ (Apaštalų darbai 8, 7). Antra, parašyta, jog jie krikštijosi ne Jėzaus Kristaus vardu, bet Viešpaties Jėzaus vardu. Tokiu būdu jie pripažino, kad kaip Jahvė buvo savo tautos Viešpats, taip nuo šios jų Viešpats yra Jėzus. Jie brangia kaina atpirkti ir nebepriklauso piktajam. Jie tampa Jėzaus nuosavybe, Jo tautos dalimi.

Krikštas „Jėzaus vardan“ susietas su tikėjimo išpažinimu, jog Kristus mirė ir buvo prikeltas iš mirties. „Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje?“ (laiškas romiečiams 6, 3). Kas prikėlė Jėzų iš mirties? „Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje kūnu numarintas, o Dvasia atgaivintas.“ (Pirmas Petro laiškas 3, 18). Apaštalai skelbė, kad Dvasia prikėlė Jėzų iš mirties. Jeigu krikšto metu išpažįstame Jėzaus mirtį už mus, ir prikėlimą iš mirties, tuomet mes išpažįstame, jog Dievas mums irgi suteikia Dvasią, kad mes gyventume per Ją. „Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis, prikėlęs iš numirusių Kristų, atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse. (laiškas romiečiams 8, 11)

Mes prieisime neteisingų išvadų jeigu Apaštalų darbų knygoje aprašytus krikšto atvejus, tyrinėsime atskirai nuo kitose Biblijos knygose aprašytų krikštų ir pamokymų.

Vieni gali sakyti, jog reikia krikštyti tariant: „Krikštiju tave Jėzaus Kristaus vardu“. „Ir jis liepė juos pakrikštyti Jėzaus Kristaus vardu.“(Apaštalų darbai 10, 48).

Kiti gali teigti, jog krikštijant reikia sakyti: „Krikštiju tave Viešpaties Jėzaus vardan“. „Tai sužinoję, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardan.“ (Apaštalų 19, 5).

Kiti gali teigti, jog reikia krikštyti į Kristų, nes parašyta „Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi.“ (Galatams 3, 27).

Taip pat galima teigti, kad krikštyti reikia krikštijamajam šaukiantis Viešpaties vardo.“Tad ko lauki? Kelkis, priimk krikštą ir nusiplauk nuodėmes, šaukdamasis jo vardo!“(Apaštalų darbai 22, 16) (Sinajaus kodekse parašyta „nomaauton“, „jo vardu“, Byzantijos ir Priimtuose Tekstuose (Textus receptus) parašyta „noma ton kurion“ „Viešpaties vardo“).

Dar kiti, remiantis Biblijos tekstu gali teigti, jog krikštijant iš viso nereikia tarti jokių žodžių. „Jis paliepė sustabdyti vežimą, ir jie abudu – Pilypas ir eunuchas – įbrido į vandenį. Pilypas jį pakrikštijo.“ (Apaštalų darbai 8, 38).

Taip pat kiti gali teigti, jog svarbu tik pasikrikštyti. „Paskui Jėzus su mokiniais atėjo į Judėjos kraštą ir, ten su jais būdamas, krikštytino“ (Evangelija pagal Joną 3, 22)

Biblija moko, kad visi įtikėję Jėzaus vardą ir priimantys krikštą, priima Dvasią. „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi — žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia. (1 Korintiečiams 12, 13)

Krikštas Jėzaus vardu reiškė, išpažinimą, kad „…nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apaštalų darbai 4, 12). O krikšto metu sakomą formuluotę pateikė Jėzus.

Jėzus, prisikėlęs iš mirties, mokino krikštyti vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo žodžiai primena Jo krikštą. Tuomet visi trys dieviški asmenys buvo toje vietoje. „Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ (Evangelija pagal Matą 3, 16-17)

Kas gali paneigti, jog apaštalai mokė apie Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią? „Dievas išaukštino jį savo dešine kaip vadą ir išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą. Ir mes esame šių dalykų liudytojai, taip pat Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė jo klausantiems.“ (Apaštalų darbai 5, 31-32)

Kristaus mokiniai skelbė apie prisikėlusį iš mirties Jėzų ir Šventosios Dvasios darbus. Atlikdami krikšto apeigas jie mokė apie Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Išsireiškimas: „krikštijo Jėzaus Kristaus vardu“ neprieštarauja Jėzaus žodžiams. Jo žodžiai užrašyti Evangelijoje pagal Matą 28, 19: „padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ yra autoritetingi ir niekas negali jų pakeisti. Ar mes pripažįstame Jo žodžius kaip galutinį autoritetą mūsų svarstymuose? Ar mūsų akyse, Kristus, kuris mokė, jog Šventoji Dvasia primins visą ką Jis mokė, yra, Viešpats nuo klastočių saugantis Savo žodžius? Ar laikomės Jo mokymo krikštyti vardan trijų dieviškų asmenybių? Jėzus sako: „Kas mane niekina ir mano žodžių nepriima, tas jau turi savo teisėją.“ (Evangelija pagal Joną 12, 48)

Išgirdęs Evangelijos žodį tu turi apsispręsti. Ar priimsi Viešpatį Jėzų kaip savo asmenišką Gelbėtoją? Ar priimsi Bibliją, kaip Dievo įkvėptą knygą, kaip neklystantį Tiesos šaltinį? Priimk sprendimą klausyti Rašto mokymą, apsispręsk išpažinti nuodėmes, kad dėka Jėzaus atleidimo turėtumei amžiną gyvenimą. Sudaryk sandorą su Juo per Jo įgaliotą krikštą vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, ir tapk Jo bažnyčios dalimi.

Pastorius Valius E.