Šiandien noriu su jumis pasidalinti žinia, kuri pradžiugina, teikia viltį ir kartu ragina rimtai susimąstyti. Kalbėsiu apie Kristaus antrąjį atėjimą – įvykį, kurio mes, kaip adventistai, laukiame su dideliu tikėjimu ir viltimi.
Pagalvokime apie didžiąją kovą, kuri vyksta nuo pat pradžių. Nuo to momento, kai Liuciferis sukilo danguje, per Edeno sodo įvykius, iki šiandienos – visa žmonijos istorija yra didžiosios kovos tarp gėrio ir blogio arena. Kai kurie žmonės pasakytų, jog gimę šiame pasaulyje, esame tik bejėgiai stebėtojai. Mes nieko negalime pakeisti. Viskas nulemta, o nuo likimo nepabėgsi. Tačiau toks įsitikinimas nėra teisingas.
Šventasis Raštas nemoko, jog viskas mūsų gyvenime nulemta, ir kad nuo lemties nepabėgsi. Raštas moko, kad kiekvienas iš mūsų esame vykstančios didžiosios kovos dalyviai, ir mūsų pasirinkimai turi amžinas pasekmes. Jeigu negalėtume savarankiškai pasirinkti, Dievas neragintų apsispręsti, kuriuo keliu eiti. Svarbūs yra Mozės žodžiai užrašyti Pakartoto Įstatymo knygoje: „Šiandien šaukiu dangų ir žemę liudyti prieš tave: padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi…” (Įst 30:19).
Prie pat Pažadėtosios žemės slenksčio įsikūrė didžiulė Izraelio stovykla. Keturiasdešimt metų kelionės dykuma artėjo prie pabaigos, ir žmonės nekantraudami laukė to momento, kai įeis į pažado žemę. Mozė sušaukė tautą. Žmonės rinkosi aplink jį – jauni ir seni, vyrai ir moterys, vaikai. Daugelis iš jų gimė dykumoje ir niekada nematė Egipto žemės. Jie buvo nauja karta, kuriai teko didžiulė atsakomybė.
Mozė atsistojo prieš juos, papasakojo istoriją apie vergystę Egipte, apie stebuklingą išėjimą, apie Dievo ištikimybę dykumos kelionėje. Neturime pamiršti Dievo darbų. Jie atlikti ne tuo tikslu, kad nugrimztų į užmarštį. Jie atlikti, kad nuolatos primintų Jo valią ir ragintų mus priimti teisingus sprendimus. Sek Viešpačiu.
Mes skubame, bėgame ir nesustojame. Esame žmonės, kurie “neturime laiko” arba “mažai turime laiko”. Tačiau, ar nereikėtų sustoti ir apsižvalgyti? Ką pamatysime? Be abejo, mes esame tik žmonės. Tai, ką mes matome, neretai didžia dalimi priklauso nuo mūsų skonių, įsitikinimų, nuostatų, patirties, jausmų. Tačiau jeigu pasitikime Dievo žodžiu ir Jo pranašais, sustoję, tikėjimu pamatysime Dievo šlovę.
Apaštalas Jonas, ištremtas į Patmoso salą, galėjo matyti tik akmenuotą vietovę, skurdžią augmeniją, šėlstančią jūrą. Vaizdas nelabai traukiantis akį. Tačiau Viešpats jo nepaliko tokioje aplinkoje. Jis gavo regėjimus, kurie tiek jam suteikė įkvėpimo, tiek mums suteikia viltį. Viešpaties paragintas, jis užrašė regėjimus, kad šiuo nauju vilties apreiškimu galėtų pasidalinti su bažnyčia. „Aš turėjau dvasios pagavą Viešpaties dieną ir išgirdau sau už nugaros galingą balsą, tarsi trimitą, bylojantį: „Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms Bažnyčioms: į Efezą, į Smirną, į Pergamą, į Tiatyrus, į Sardus, į Filadelfus ir Laodikėją“.” (Apr 1:10-11).
Svarbūs žodžiai: “Ką matai, surašyk…” Pranašiškas regėjimas turi būti aprašytas ir rašytinė žinia išplatinta. Išplatinta tuo tikslu, kad skaitytojas ir klausytojai gautų palaimas. “Palaiminti pranašystės žodžių skaitytojas ir klausytojai, tie, kurie laikosi, kas joje parašyta, nes laikas jau arti.” (Apr 1:3).
Metai eina į pabaigą. Šiandieną turime galimybę sustoti ir išreikšti gilų dėkingumą Dievui. Dėkingumą už tai, kad Jis mums atskleidė Savo planą per pranašystes. Dėkingumą už tai, kad turime Šventąjį Raštą kaip vadovą. Ir ypač dėkingumą už tai, kad Jėzus jau kartą atėjo kaip mūsų Gelbėtojas, atverdamas mums kelią į išgelbėjimą.
O dabar, įsiklausykite į Jo pažadą: „Ateisiu netrukus. Sergėk, ką turi, kad niekas neatimtų tavo vainiko. Nugalėtoją aš padarysiu stulpu savo Dievo šventykloje, ir jis nebeišeis laukan; užrašysiu ant jo savo Dievo vardą ir vardą savo Dievo miesto, naujosios Jeruzalės, nužengiančios iš dangaus nuo mano Dievo, ir savo naująjį vardą.” (Apr 3:11-12).
Kristaus antrasis atėjimas nėra tik įvykis, kurio mes pasyviai laukiame. Tai yra kvietimas pasiruošti. Kaip išmintingosios mergaitės iš Jėzaus palyginimo, mes turime būti pasiruošę su degančiais žibintais. Ką reiškia būti pasiruošusiam? Tai reiškia kasdien augti santykyje su Kristumi per maldą ir Biblijos studijas. Tai reiškia gyventi pagal Jo valią ir Jo principus. Tai reiškia dalintis Evangelijos žinia su kitais. Tai reiškia būti budriam ir atpažinti laiko ženklus. Bet svarbiausia – visa tai turi būti persunkta meilės. Meilės Dievui ir meilės artimui. Jėzus sakė, kad šie du įsakymai yra svarbiausi. Kai mes ruošiamės Jo sugrįžimui su meile širdyje, mūsų pasiruošimas tampa ne sunki našta, bet džiaugsmingas laukimas.
Mieli broliai ir seserys, mes gyvename ypatingais laikais. Matome, kaip pranašystės pildosi prieš mūsų akis. Bet nepamirškime, kad mūsų viltis nėra paremta baime ar nerimu dėl ateities. Mūsų viltis yra paremta Kristaus meile ir Jo pažadais. Todėl kviečiu jus šiandien atnaujinti savo pasišventimą Kristui; dėkoti už Jo vadovavimą ir apsaugą; didžiojoje kovoje stovėti Dievo pusėje; dalintis Biblijos teikiama viltimi su kitais. Greitai ateis diena, kai dangaus debesyse pasirodys mūsų Viešpats. Tą dieną visi, kurie Jį mylėjo ir laukė, galės su džiaugsmu sakyti: „Štai mūsų Dievas! Juo mes pasitikėjome, ir jis mus išgelbėjo! Štai VIEŠPATS! Juo mes pasitikėjome! Džiūgaukime ir linksminkimės, kad jis mus išganė!” (Iz 25:9).
Tegul Viešpats laimina jus ir stiprina jūsų tikėjimą, kol laukiame šios šlovingos dienos.
Lietuvos Konferencijos
Septintosios Dienos Adventistų bažnyčios
prezidentas Valius Eičinas
