Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus. Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę (Jok 1, 2–3).
Prasidėjus išmėginimams nepasikeičiame nei mes, nei mūsų kelias. Išmėginimas tik parodo, kur ir kokiu keliu mes iki šiol ėjome. Įdomu pastebėti, kad netgi išmėginimas tam tikra prasme yra krizė. Kai tik priešas bando mus sugundyti, tas gundymas gali būti arba menka, arba labai didelė krizė. Kiekvieno mus ištinkančio išmėginimo rezultatai parodo, kokiu keliu mes iki šiol ėjome.
Jei esame gundomi ir visiškai neatsiduodame į Dievo rankas, vadinasi negalima nė kalbėti apie pasišventimą Jam. Jei, prasidėjus išmėginimui, mes esame nutolę nuo Dievo, vadinasi, pasikliaujame savo charakteriu ir valios jėga. Tačiau pergalei viso to neužteks, nes šėtonas yra stipresnis už mus, ir mes pralaimėsime jam kaskart, jei tik imsime pasikliauti savomis jėgomis.
4-ame Laiško hebrajams skyriuje kalbama apie didį vyriausiąjį Kunigą, prie kurio malonės sosto esame kviečiami, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku. Matome, kad viskas čia yra labai nuoseklu. Būtent dabar mes prisiartiname prie Jo malonės sosto, kad gautume malonę, kurios mums prireiks atėjus sunkiam laikotarpiui. Kai esame išmėginami arba ko nors stokojame, paaiškėja, ar tą malonę esame gavę. „Mes galime būti taip arti Dievo, jog kiekvieno netikėto išbandymo metu mūsų mintys nukryps į Jį taip pat lengvai, kaip lengvai žiedas atsigręžia į saulę“ (Kelias pas Kristų, 98 p.). Jei išbandymo metu pirmiausia imame murmėti prieš Dievą ir kaltinti Jį, kad Jis žiauriai su mumis elgiasi, tai iš tikro tik pasakome, kad esame nuo Jo nutolę. Mums neleista žinoti, kas yra mūsų širdyje. Pasitaiko žmonių, kurie yra įsitikinę liksią gyvi siaučiant ir tūkstančio jūrų audrai, o paskęsta netgi nedidelėje balutėje. Mes klystame vertindami tai, kas yra mūsų širdyje. Todėl Dievas, labai mus mylėdamas, leidžia mus gundyti ir išmėginti, kad mes viską pamatytume taip, kaip tai yra iš tikrųjų.
Morisas L.Vendenas
