II dalis
Bibliniais laikais pasninkavimas nebuvo tik maisto atsisakymas. Svarbiausia, tai buvo širdies ištyrimo laikas, kai prašytojas maldaudavo Dievo palaiminimo ar išgelbėjimo. Turime prisiminti, kad pats pasninkas nėra joks nuopelnas, jo paskirtis – pakeisti mūsų širdis ir padėti giliau pasišvęsti Dievui. Labai dažnai mes, kaip senovės fariziejai, manome, kad skausmas, kurį suteikia pasninkas, yra tai, kas atneša Dievo palaiminimus. Taip manyti klaidinga!
Kalbėdamas apie išorinį veidmainių pasninkavimą, Biblijos komentatorius Albertas Barnsas rašė:
„Ar mes ne per dažnai (net ir šiandien) galvojame, kad nepatogumai, kuriuos kenčiame dėl savęs atsižadėjimo veiksmų, yra pagirtini ir nusipelno atpildo? Deja, skausmas ir nepatogumai, kuriuos patiriame griežčiausio pasninko metu, Dievui nėra vertingi. Jis ne to siekė, kai paskyrė mums pasninką. Jis siekia teisingumo, tiesos, geranoriškumo, dosnumo, šventumo (žr. Izaijo 58, 6–7); ir pasninkavimą Jis laiko vertingu tik tuomet, kai jis priverčia mus apmąstyti savo ydas ir ištaisyti savo gyvenimą.“
Neužmirškime, kad pasninkas nėra stebuklingas vaistas – kaip ir jokia kita dvasinė disciplina, kurią praktikuojame. Mes negalime užsitarnauti Dievo palaimų ar atsakymų į maldas, lygiai kaip ir negalime nusipelnyti išgelbėjimo. Pasninkas nėra klusnumo ar savojo aš atsisakymo pakaitalas. Tai yra priemonė širdžiai apvalyti nuo dėmesį blaškančių dalykų, padedanti mums geriau suvokti tai, ką Dievas nori padaryti mūsų gyvenime ir per mūsų maldas. „Tie, kurie nuolankia širdim ieško Dievo vadovavimo, sulaukia Dievo angelų.“
Jei ištyrinėtumėte visus Biblijoje paminėtus pasninkavimus, pastebėtumėte, kad kaskart Dievo žmonėms meldžiantis ir pasninkaujant, Dievas galingai veikdavo jų naudai. Nuo išgelbėjimo nuo priešų mūšyje iki antgamtinio išvadavimo iš kalėjimo, Šventosios Dvasios išliejimo per Sekmines ir t. t., mes matome tą patį modelį. Ir šis modelis kartojasi per visą krikščionybės istoriją.
Melody Mason
