Jeigu tai suprantate, būsite palaiminti, taip elgdamiesi. (Evangelija pagal Joną 13, 17)
Maikas nepripažino jokių įstatymų. Jis ypač nekentė eismo taisyklių. „Taisyklės reikalingos senoms močiutėms ir jų lepūnėliams“, – sakydavo jis sau.
Kad ir kur eidavo, Maikas visur skubėjo. Jam sekėsi – jis retai gaudavo baudos kvitą, dažniau kaip kartą per metus.
O teismuose jam pavykdavo išsisukti nuo tų baudų.
Vieną dieną bare išgėręs porą taurelių, Maikas išskubėjo pats nežinodamas kur. Jis pralėkė per mokyklos teritoriją 72 km/val. greičiu.
Kaip tik tuo metu per gatvę ėjo maža mergaite. Šešerių metų Dženifer išlėkė į orą, palikdama ant grindinio tik savo batelius.
Kelias dienas rajoninėje ligoninėje jos gyvybė kabėjo ant plauko. Jos tėvai dieną naktį beviltiškai meldėsi. Dženifer išgyveno, tačiau sveiko lėtai ir sunkiai.
Maikas jau nebežiūri į eismo taisykles taip, kaip anksčiau. Jis suprato, kad tai nėra tik kvailos taisyklės; jos saugo žmones. Jeigu jis būtų jų laikęsis, jos būtų apsaugojusios vaiką nuo didžiulio skausmo ir išgąsčio.
Panašiai yra ir su Dievo Įstatymu. Jis davė jį dėl vienos pagrindinės priežasties – kad apsaugotų mus. Dešimt įsakymų parašyti ne kažkokio rūstaus Dievo, kuris nenorėjo, kad būtume laimingi. Dievo Įstatymas neriboja mūsų laisvės; jis išlaisvina mus, kad galėtume džiaugtis visaverčiu gyvenimu. Paklusnumas yra kelias į laimę.
„Didi ramybė mylintiems Tavo Įstatymą; jiems nėra suklupimo akmens“ (Psalmynas 119, 165).
„Tie, kurie laikosi Įstatymo, būna laimingi“ (Patarlių knyga 29, 18).
„Jeigu tai suprantate, būsite palaiminti, taip elgdamiesi“ (Evangelija pagal Joną 13, 17). Laimė kyla iš Dievo valios pažinimo ir vykdymo. Dievo Įstatymas nėra kažkokia girnapusė mums ant kaklo; tai grindinio akmuo – takas į tikrą, ilgalaikę, amžiną laimę. Mus sukūręs Dievas daug geriau už mus žino, ko reikia mūsų laimei. Tuo galime būti tikri.
Markas Finlis
