Laiminga įtikėjusi. Augimas drąsa (Chantal J. Klingbeil)

Teologiniai straipsniai 2011-06-12

Kas galėtų padaryti jus laimingais?
Turbūt galvojate apie keletą dalykų. Pavyzdžiui, geresnė santuoka, sveikata ar net nauja batų pora kažką pakeistų. Daugumos mūsų patirtis išmokė mus, kad laimė, pagrįsta aplinkybėmis ar daiktais, yra trumpalaikė. Bet užduokime šį klausimą iš kitos pusės. Kas galėtų jus išgąsdinti? Kai kurie iš mūsų bijome gyvačių, kiti – vorų. Visi bijome šešėlių, šmėkščiojančių per mūsų langus naktį. Taip pat bijome susirgti vėžiu, vienatvės ar tiesiog senatvės. Baimių sąrašas yra begalinis. Ir žinome, kad, priešingai nei laimė, baimė sugrįžta kasdien, metai po metų.

Dievo požiūris į baimę
Atrodo, baimė yra žmogaus genuose, ir mes visi vienai ar kitaip turime su ja kovoti. Nors Dievas myli bijančius žmones, Jis pats ir baimė yra nesuderinami, nes „tobula meilė išveja baimę“ (1 Jn 4, 18). Dievas su baime elgiasi keistai. Jis nesiūlo naujų aplinkybių ar daiktų. Jis tiesiog sako, kad nebijotume.

Beveik kiekvieną kartą, kai Dievas ir bijantys žmonės susitikdavo, buvo sakoma nesibaiminti. Atsimenate Jozuės pašaukimą? Patriarchui susidūrus su tariamai per didele užduotim, Dievas sako Jozuei nesibijoti (Joz 1, 9). Kai Saliamonui teko statyti Namus Viešpačiui, jam buvo pasakyta nebijoti (1 Met 22, 13). Jeremijui teko net labiau gąsdinanti užduotis. Pranašas turėjo būti Dievo lūpomis. Nepaisant tikrai nepalankių aplinkybių, Dievas sakė jam nebijoti (Jer 1, 8).

Tuo metu, kai toks paprastas įsakymas gali atrodyti gerai popieriuje, daug sudėtingiau laukti greitosios pagalbos priimamajame. Pastarajame žodžiai gali atrodyti tušti, neatjaučiantys ir net nepakenčiami, bet neužmirškime, kas sako mums nebijoti. Dievui baimė nėra nepažįstamasis jausmas. Jėzus grūmėsi su baime Getsemanėje. Ne vaizduotė ar keistas nakties triukšmas privertė Jį prakaituoti krauju, bet gerai pažįstamas skausmo jausmas, atskyrimo nuo Tėvo ir antros mirties baimė, su kuria Kristus susidūrė. Jis įveikė ne tiktai mirtį, bet ir baimę.

Pasakojimas apie dvi moteris
Susitiko dvi moterys. Viena nebejauna bevaisė moteris, kita – jauna mergelė. Vyresnė moteris visą gyvenimą kentė žeminančius žvilgsnius, kaltinimus ir baimę, kad Dievas ją atstūmė. Tačiau dabar abi moterys buvo nėščios, Dievui stebuklingai įsikišus. Bevaisiai metai išmokė Elzbietą grumtis su baime ir rasti laimę net tuomet, kai aplinkybės nebuvo palankios. Elzbieta pasiūlė Marijai priešnuodį baimei. Marijai to reikėjo, nes jos gyvenimas nebus pasakiškas. Jos laimės nelems aplinkybės. Jai teks paaiškinti savo šeimai neįtikėtiną pasakojimą, kaip ji pastojo. Jos sužadėtinis nuspręs palikti ją, taip sukeliant grėsmę būti užmėtytai akmenimis dėl svetimavimo. Po trisdešimt trejų metų kalavijas pervers jos širdį, nes ji stebės, kaip prie kryžiaus bus prikalamas jos sūnus.

Elzbieta sakė: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Luko 1, 45). Elzbieta sakė Marijai, kad laimė neturi nieko bendra su palankiomis aplinkybėmis. Laimė – tai imtynės su baime ir apsisprendimas paklusti Dievo įsakymui nebijoti. Tai reiškia, kad teks pasitikėti Dievo žodžiu, meldžiant Jo pažadų įvykdymo. Elzbieta sakė, kad ramybė slypi tikėjime, jog Dievas yra numatęs kažką gera. Ji žinojo, kad pasitikėti Dievo žodžiu, tai tikėjimas, kad Jis myli mane ir rūpinasi manim. Toks tikėjimas padeda suprasti, kad Jis yra numatęs kažką geriau, net jei aplinkybės yra visiškai nepageidautinos.

Ar Marija žinojo viską apie baimę, laimę ir visus nelauktus gyvenimo vingius, kurie yra neišvengiami, jei tarnaujame Dievui? – Ne, ji to nežinojo. Marija bus patraukta ir sugluminta jos nuostabaus Vaiko. Ji taip pat sužinos, kad Jo tėvo Dovydo sostas (eilutė 32) yra ne žemiškas. Ji turės suprasti, kad Dievo mintys nėra mūsų mintys, nei Jo keliai – mūsų keliai (Iz 55, 8). Tuomet ji dar nežinojo, kad išgelbėjimo planas apima laiką ir amžinybę, žemę ir visatą. Marija nesuprato bendro vaizdo, bet ji žinojo pakankamai, kad tikėtų. Ji nusprendė vaikščioti tikėjimu. Kaip Ona, susidūrusi su baime ir palikusi savo didžiausią turtą – mažą Samuelį Dievo rankose, taip ir Marija ėmė giedoti. Jos giesmėje apsčiai džiaugsmo. Marija tiki žinodama, kad Dievas yra jos Išgelbėtojas. To pakako, kad jos dvasia džiūgautų, nepaisant to, kad ji dar nesuprato išgelbėjimo plano ar jos dalies tame plane. Po susitikimo su angelu, Marija tiksliai žinojo, kad Dievas pažvelgė į ją (Luko 1, 48). Tarp knibždėte knibždančių milijonų žemės gyventojų ji niekada nebus nepažystamas veidas. Galbūt aplinkybės mes nemažai iššūkių, bet Marija gali žvelgti į Dievą, kuris nepamiršta laikytis savo pažadų (eilutė 54). Ji galėjo svajoti ką panorėjusi, nes Dievui nėra negalimų dalykų“ (eilutė 37).

Marijai teko unikali privilegija pamatyti Dievo Pažadą augantį jos akyse. Jai teko privilegija laikyti rankose tą, kuris apkabins žmoniją. Ji pažinojo Jėzų ir niekada neabejojo Jo meile net tą tamsų ir bauginantį penktadienį. Nestebina tai, kad ji pavadinta laiminga.

Ko reikia, kad aš ir jūs būtume laimingi? Dievas pažvelgė į mus. Žvelkime už mūsų aplinkybių ir baimių. Galime giedoti nepaisant aplinkybių. „Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jono 20, 29).

***

Chantal J. Klingbeil yra namuose ugdanti vaikus mama, autorė ir kalbėtoja, gyvenanti Silver Springs, Merilende, JAV. Ji ištekėjusi už Gerald Klingbeil ir mėgsta leisti laiką su jų trimis dukterimis.