Šiandieną mes daug kalbame apie laisvę, tačiau nedaug suprantame apie jos prigimtį ir teikiamus privalumus. Mes manome, jog esame laisvi, nes galime laisvai vaikščioti miesto gatvėmis ir laisvai kalbėti. Esame laisvi, nes galime neįsipareigoti ir nesijausti atsakingais už kitų žmonių likimus. Mes neužduodame sau klausimo: kokia laisvės paskirtis ir ar tai ką vadiname žodžiu „laisvė“ iš tikrųjų yra laisvė?
Mums būdinga užmerkti akis, nepastebėti tų negerovių, kurie mūsų neliečia. Pamačius gatvėje gulintį sumuštą žmogų, pamanome: „Girtas.“ Ir šis žodis, šmėstelėjęs galvoje, padeda „išsilaisvinti“, pasijausti geriau ir atsiriboti nuo nerašytinio įsipareigojimo prieiti ir suteikti jam reikiamą pagalbą. Laisvas ir tuo pat metu susvetimėjęs. Laisvas ir nemylintis. Tik klausimas: „Ar iš tikrųjų būdamas abejingu kitam, esi laisvas?“
Naujajame Testamente, Dievo įkvėpimu parašytoje knygoje, atskleidžiami įvykiai kurie palietė ne tik Romos imperijos visuomenę, bet ir visas ateinančias kartas. Šioje knygoje daug kalbama apie tikrą laisvę, kuri įgyjama ne per karus ar diplomatiją, ne per susitarimus ar intrigas. Ji įgyjama per tikėjimą Jėzumi Kristumi.
Matas, vienas iš Jėzaus mokinių parašė evangeliją, kuri buvo pavadinta Evangelija pagal Matą. Jis parašė apie įvykius įvykusius Jėzui užgimus žemėje. Tomis dienomis išminčiai iš Rytų atvyko į Judėją pagarbinti Jėzų. Karalius Erodas išgirdęs, jam nemalonią žinią, sunerimo ir paprašė atvykusių išminčių sužinoti vietą, kurioje kūdikis randasi. Jis neketino pripažinti jo ir nenorėjo girdėti senovės Izraelio pranašų pranašysčių. Jis norėjo, kad kūdikis mirtų. Laisvai kažkada keliavę Judėjos keliais Juozapas ir Marija nebegalėjo pasilikti šalyje.
(Evangelija pagal Matą 2, 13-18) Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: “Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti.” Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. Ten jis prabuvo iki Erodo mirties, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų. Erodas, pamatęs, kad jį išminčiai apvylė, baisiai įniršo ir pasiuntė išžudyti Betliejuje ir jo apylinkėje visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo patyręs iš išminčių. Tuomet išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai: Pasigirdo šauksmas Ramoje, / garsios dejonės ir aimanos; / tai Rachelė rauda savo vaikų, / ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra.
Kodėl Juozapas ir Marija turėjo apsigyventi svetimoje šalyje? Todėl, kad Erodas siekė kūdikio mirties. Viešpaties angelas pasirodęs Juozapui pasakė: „Pasilik ten (Egipto šalyje), kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio…“ Pasilikti Judėjoje nesaugu.
Persekiojimai egzistavo visais laikais. Dovydą persekiojo Izraelio karalius Saulius. Izraelio pranašus persekiojo jų amžininkai. Žydai persekiojo krikščionis. Vėliau krikščionys persekiojo žydus. Visa istorija pilna pavyzdžių, apie persekiojimo bangas ir atoslūgius, kurie atsirasdavo tai vienoje, tai kitoje vietoje.
Jėzus įspėjo Savo mokinius, kad žmonės neteisingai elgsis jų atžvilgiu ir juos persekios, vien už tai, kad jie laikysis Dievo žodžio ir skelbs apie Kristų. Tai neįtikėtina, tačiau Jėzaus žodžiai pildėsi visais amžiais.
(Evangelija pagal Matą 10, 22.23) Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo… Kai pradės jus persekioti viename mieste, bėkite į kitą…
Natūralu žmogui vengti persekiojimo ir siekti laisvės. Dievas mus sutvėrė įskiepijęs mumyse troškimą gyventi laisvėje. Tačiau, Biblija atskleidžia, kad už taip branginamą žmogišką laisvę yra svarbesnių ir reikšmingesnių dalykų. Tai tikėjimas Jėzumi Mesijumi ir liudijimas apie Jį. Apaštalui Pauliui buvo svarbu liudyti apie Jėzų Kristų. Jis supančiotas grandinėmis stovėjo prieš valdininkus ir liudijo savo tikėjimą. Šis pančiais supančiotas žmogus turėjo laisvę, kurią Jam dovanojo Kristus. Jo nuodėmės buvo atleistos, kaltė pašalinta. Štai ką jis kalbėjo:
(Apaštalų darbai 26, 22.23) Bet, Dievo padedamas, iki šios dienos aš tebeliudiju mažam ir dideliam, neskelbdamas nieko viršaus, o tik tai, ką yra skelbė įvyksiant pranašai ir Mozė, būtent, jog Mesijas kentės, jog, pirmutinis prisikėlęs iš numirusių, paskelbs šviesą tautai ir pagonims.”
Apaštalų darbai 26, 28 Agripa atsakė: “Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščionimi tapti…” 29 Paulius palinkėjo: “Duok, Dieve, kad ar tuojau, ar ne tuojau ne tik tu, bet ir visi, šiandien girdėję mane kalbant, taptų tokie, kaip aš, tik be šitų pančių!”
Neturime siekti, kad kas nors ant mūsų riešų uždėtų pančius. Jeigu yra galimybė, turime gyventi laisvėje ir branginti ją. Tačiau jeigu tenka dėl tikėjimo Jėzumi patirti persekiojimus arba būti surakintam “grandinėmis”, pasirinkime neišsižadėti tos laisvės, kurią dovanojo Jėzus Kristus.
Persekiotojas Erodas “baisiai įniršo ir pasiuntė išžudyti Betliejuje ir jo apylinkėje visus berniukus, dvejų metų…” Liūdna, kai dėl turinčiųjų valdžią nesveikų polinkių nukenčia niekuo dėti žmonės. Erodas, nors ir valdė Judėjos sritį, tačiau buvo nuodėmės vergas. Savo “šeimininkui” ištikimai tarnavo, prieš jį lenkėsi ir jį garbino.
Kiek žmonių tarnauja tam pačiam “šeimininkui”, kuriam tarnavo Erodas? Kiek iš jų tai pripažįsta?
(Evangelija pagal Joną 8, 31-36) Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: “Jei laikysitės mano mokslo, / jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, / tiesa padarys jus laisvus.” Jie atsakė: “Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi tu sakai: ‘Tapsite laisvi’?” Jėzus jiems tarė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: / kiekvienas, kas daro nuodėmę, / yra nuodėmės vergas. / Bet vergas ne amžinai namuose lieka, / tik sūnus lieka ten amžiams. / Tad jei Sūnus jus išvaduos, / tai būsite iš tiesų laisvi. /
Galime kalbėti apie žmones, kurie vadina save “laisvais” ir tuos, kurie tikrai yra laisvi. Pirmieji tvirtina, jog nieko bloga nedaro, vadinasi neturi nuodėmės. Ir iš tiesų ar geras žmogus gali būti baudžiamas už savo gerumą? Vienas žmogus sakė: “Jeigu teismo dieną aš stovėsiu prieš Dievo teismo sostą ir manęs paklaus ar aš dariau nuodėmes, atsakysiu: “Aš dariau tik gera kitiems.””
Kas iš jūsų apie save esate geros nuomonės? Pasidarykite testą. Ištirkite savo veiksmus ir motyvus Dievo dešimties įsakymų šviesoje. Tuomet nuspręskite ar esate laisvi nuo nuodėmės valdžios.
Ar nesuklupsi ties pirmu Dievo įsakymu?
(Išėjimo knyga 20, 3) “Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.”
Ar gali pasakyti, jog tikrai neturi kitų dievų ir negarbini jų? Šis klausimas turi keistai skambėti žmogaus ausyse. Kodėl keistai? Todėl, kad žmogus net nežino koks Dievas sako: “Neturėsi kitų dievų...” Kaip jis gali vykdyti Dievo įsakymą, jeigu Jo nepažįsta? Pačio Dievo prisistatymas priverčia nejaukiai pasijausti „Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų…” (Išėjimo knyga 20, 3). Taip kalba Dievas, kuris išvedė Izraelio tautą iš Egipto vergijos. Tikrasis Dievas atskleistas Senojo Testamento puslapiuose yra Izraelio Viešpats. Jis kreipiasi Savo žodžiu į mus kviesdamas tapti Jo tautos dalimi.
Antras įsakymas.
“Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes… (Išėjimo knyga 20, 4.5).
Na geriausiu atveju žmogus pripažįsta, kad bažnyčioje bučiavo statulos, kurią vadino Jėzumi, kojas. Aišku, jog patyrė gėdą suvokęs, jog statula nebuvo Jėzus. Neatskirti Jėzaus nuo statulos? Bet užtat (save ramina), tai darė iš geros širdies ir iš noro įtikti Dievui.
Ar šis įsakymas nurodo tik į garbintino atvaizdo darymą? Ar šis įsakymas nepaliečia žmogaus minčių? Įmanoma mintyse susikurti tokį Dievo įvaizdį, kuriuo pateisinamas nuodėmių darymas. Šventajame Rašte įspėjama nesidaryti Dievo įvaizdžio pagal savo supratimą. Psalmistas parašė apie žmones, kurie Dievui priskyrė neteisingus bruožus.
(Psalmynas 94, 7-9) Jie mano: “VIEŠPATS to nemato,/ Jokūbo Dievui tai nerūpi.” Susipraskite, žmonės… Nejau tas, kuris įdėjo ausis, negirdės? / Nejau tas, kuris padarė akis, nematys? /
Trečias įsakymas.
(Išėjimo knyga 20, 7)b“Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo”
Žmogus galvoja: “Na aš tai tikrai šio įsakymo laikausi. Juk netariu Viešpaties vardo be reikalo ir neburiu Viešpaties vardu.“ Turiu pasakyti, kad nėra ko džiaugtis. Šis įsakymas susietas su Dievo mokymo laikymusi ir Jo charakterio išaukštinimu. Tu vadini save krikščionimi, tačiau apkalbi draugus, esi priešiškai nusiteikęs kitų atžvilgiu, nevaldai pykčio, esi nesutaikomo charakterio, ieškai sau naudos, neišpažįsti Dievui savo nuodėmių, savo gyvenimo būdu nerodai pagarbos Jam. Kodėl vadiniesi krikščioniu? Nes populiaru?Kaip Dievas pasielgs su tais, kurie vadina save Jo sekėjais, bet tokiais nėra? Tai parašyta antroje šio įsakymo dalyje: “…nes VIEŠPATS nepaliks nenub…” (Išėjimo knyga 20,7). Baisu užbaigti Jo pasakytus žodžius. Geriau kreipti į Dievo įspėjimus, nei išdidžiai laikytis savo pozicijos, viliantis, kad Dievas paliks tave nenubausto.
Ketvirtasis įsakymas.
(Išėjimo knyga 20, 8)” Atmink ir švęsk šabo dieną…”
Kas krikščionybėje nežino, jog Kristus kėlėsi iš mirties sekmadienį? Manau, kad tik dalis krikščionių to nežino. Dauguma krikščionių nusprendė švęsti sekmadienį. Dėl to atsirado rimta problema. Naujajame Testamente nėra parašyta, jog žmogus turi švęsti Kristaus prisikėlimo dieną – sekmadienį. Atvirkščiai, sabatos šventumas pasiekęs mus, išlieka, nes Dievo sumanymas nuo kūrybos laikų nepakito. Sabatos laikas prasideda penktadienio vakare saulės nusileidimo ir tęsiasi iki šeštadienio vakaro saulės nusileidimo. Šios valandos yra šventos. Kas šabo dieną nustoja dirbti savo kasdieninius darbus, išjungia televizorių, susilaiko nuo savo darbų planavimo, nevaikšto apsipirkinėti, pramogauti? Kas šabo dieną keliauja į krikščionišką susirinkimą tyrinėti Šventąjį Raštą, klausytis liudijimų, dalintis savo patirtimi dėl Dievo vedimo, garbinti Kūrėją? Kas praleidžia laiką šeimoje melsdamasis už savo šeimos narius ir džiaugdamasis, kad Dievas suartina per bendravimą? Kas paskiria laiką, Gerosios naujienos nunešimui kaimynams arba nepažįstamiems žmonėms?
Kas iš jūsų nepažeidė nors vieno iš išvardintų keturių Dievo įsakymų? Užtenka pažeisti bent vieną įsakymą ir už tą nuodėmę turėsi mirti amžinai. Ką kalbėti apie likusius šešis įsakymus, kurie nurodo į santykius su žmonėmis?
Viešpaties angelas įspėjo Marijos vyrą Juozapą, kad jie bėgtų į Egiptą. Dievui rūpi žmonės. Jis žino ką reiškia žmogui patirti persekiojimus ar gyventi nelaisvėje. Jis mato kiekvieno žmogaus mintis ir žino motyvus. Jis pastebi žmonių klastingumą ir nuolankumą, žiaurumą ir romumą, egoizmą ir pasišventimą. Jis vieną dieną primins kiekvienam jo darbus. Stos prieš Jį kiekvienas, kada nors Žemėje gyvenęs žmogus. Prieš Jį stosis tie kurie persekiojo, žudė, niokojo. Taip pat stosis tie kas laikė save gerais ir nesiekė pažinti Dievo valios. Visų žmonių visi darbai bus iškelti į paviršių ir padaryti visiems matomi. Neįtikėję į Jėzų bus pasmerkti.
Apaštalas Paulius apie tai parašė savo laiške skirtame Tesalonikos miesto krikščionims “…bus nuteisti visi, kurie netikėjo tiesa, bet pamėgo neteisybę.” (2 Tesalonikiečiams 2, 12). Laikas nesustabdomai juda pirmyn. Jo nepažabosi, nesustabdysi, neatsuksi atgal. Tu žinai, jog vieną dieną mirsi. Kas bus po to?
Tikroji laisvė ateina per paklusnumą Dievo žodžiui. Pripažinkime, kad tikroji laisvė glūdi Jėzuje Kristuje. Tai laisvė nuo nuodėmės ir laisvė Dievo meilėje. Abejingas, susvetimėjęs, nejautrus kitų kančioms, ignoruojantis Dievo įsakymus yra nuodėmės vergas.
Tie, kurie dabar atgailauja ir pasiryžta gyventi naują gyvenimą pagal Dievo dešimt įsakymų, turi ramybę savo širdyje ir turės privilegiją mėgautis tikra laisve ir amžinu gyvenimu Dievo karalystėje.
Šiandieną mes daug kalbame apie laisvę, tačiau nedaug suprantame apie jos prigimtį ir teikiamus privalumus. Mes manome, jog esame laisvi, nes galime laisvai vaikščioti miesto gatvėmis ir laisvai kalbėti. Esame laisvi, nes galime neįsipareigoti ir nesijausti atsakingais už kitų žmonių likimus. Mes neužduodame sau klausimo: kokia laisvės paskirtis ir ar tai ką vadiname žodžiu „laisvė“ iš tikrųjų yra laisvė?
Mums būdinga užmerkti akis, nepastebėti tų negerovių, kurie mūsų neliečia. Pamačius gatvėje gulintį sumuštą žmogų, pamanome: „Girtas.“ Ir šis žodis, šmėstelėjęs galvoje, padeda „išsilaisvinti“, pasijausti geriau ir atsiriboti nuo nerašytinio įsipareigojimo prieiti ir suteikti jam reikiamą pagalbą. Laisvas ir tuo pat metu susvetimėjęs. Laisvas ir nemylintis. Tik klausimas: „Ar iš tikrųjų būdamas abejingu kitam, esi laisvas?“
Naujajame Testamente, Dievo įkvėpimu parašytoje knygoje, atskleidžiami įvykiai kurie palietė ne tik Romos imperijos visuomenę, bet ir visas ateinančias kartas. Šioje knygoje daug kalbama apie tikrą laisvę, kuri įgyjama ne per karus ar diplomatiją, ne per susitarimus ar intrigas. Ji įgyjama per tikėjimą Jėzumi Kristumi.
Matas, vienas iš Jėzaus mokinių parašė evangeliją, kuri buvo pavadinta Evangelija pagal Matą. Jis parašė apie įvykius įvykusius Jėzui užgimus žemėje. Tomis dienomis išminčiai iš Rytų atvyko į Judėją pagarbinti Jėzų. Karalius Erodas išgirdęs, jam nemalonią žinią, sunerimo ir paprašė atvykusių išminčių sužinoti vietą, kurioje kūdikis randasi. Jis neketino pripažinti jo ir nenorėjo girdėti senovės Izraelio pranašų pranašysčių. Jis norėjo, kad kūdikis mirtų. Laisvai kažkada keliavę Judėjos keliais Juozapas ir Marija nebegalėjo pasilikti šalyje.
(Evangelija pagal Matą 2, 13-18) Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: “Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti.” Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. Ten jis prabuvo iki Erodo mirties, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų. Erodas, pamatęs, kad jį išminčiai apvylė, baisiai įniršo ir pasiuntė išžudyti Betliejuje ir jo apylinkėje visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo patyręs iš išminčių. Tuomet išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai: Pasigirdo šauksmas Ramoje, / garsios dejonės ir aimanos; / tai Rachelė rauda savo vaikų, / ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra.
Kodėl Juozapas ir Marija turėjo apsigyventi svetimoje šalyje? Todėl, kad Erodas siekė kūdikio mirties. Viešpaties angelas pasirodęs Juozapui pasakė: „Pasilik ten (Egipto šalyje), kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio…“ Pasilikti Judėjoje nesaugu.
Persekiojimai egzistavo visais laikais. Dovydą persekiojo Izraelio karalius Saulius. Izraelio pranašus persekiojo jų amžininkai. Žydai persekiojo krikščionis. Vėliau krikščionys persekiojo žydus. Visa istorija pilna pavyzdžių, apie persekiojimo bangas ir atoslūgius, kurie atsirasdavo tai vienoje, tai kitoje vietoje.
Jėzus įspėjo Savo mokinius, kad žmonės neteisingai elgsis jų atžvilgiu ir juos persekios, vien už tai, kad jie laikysis Dievo žodžio ir skelbs apie Kristų. Tai neįtikėtina, tačiau Jėzaus žodžiai pildėsi visais amžiais.
(Evangelija pagal Matą 10, 22.23) Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo… Kai pradės jus persekioti viename mieste, bėkite į kitą…
Natūralu žmogui vengti persekiojimo ir siekti laisvės. Dievas mus sutvėrė įskiepijęs mumyse troškimą gyventi laisvėje. Tačiau, Biblija atskleidžia, kad už taip branginamą žmogišką laisvę yra svarbesnių ir reikšmingesnių dalykų. Tai tikėjimas Jėzumi Mesijumi ir liudijimas apie Jį. Apaštalui Pauliui buvo svarbu liudyti apie Jėzų Kristų. Jis supančiotas grandinėmis stovėjo prieš valdininkus ir liudijo savo tikėjimą. Šis pančiais supančiotas žmogus turėjo laisvę, kurią Jam dovanojo Kristus. Jo nuodėmės buvo atleistos, kaltė pašalinta. Štai ką jis kalbėjo:
(Apaštalų darbai 26, 22.23) Bet, Dievo padedamas, iki šios dienos aš tebeliudiju mažam ir dideliam, neskelbdamas nieko viršaus, o tik tai, ką yra skelbė įvyksiant pranašai ir Mozė, būtent, jog Mesijas kentės, jog, pirmutinis prisikėlęs iš numirusių, paskelbs šviesą tautai ir pagonims.”
Apaštalų darbai 26, 28 Agripa atsakė: “Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščionimi tapti…” 29 Paulius palinkėjo: “Duok, Dieve, kad ar tuojau, ar ne tuojau ne tik tu, bet ir visi, šiandien girdėję mane kalbant, taptų tokie, kaip aš, tik be šitų pančių!”
Neturime siekti, kad kas nors ant mūsų riešų uždėtų pančius. Jeigu yra galimybė, turime gyventi laisvėje ir branginti ją. Tačiau jeigu tenka dėl tikėjimo Jėzumi patirti persekiojimus arba būti surakintam “grandinėmis”, pasirinkime neišsižadėti tos laisvės, kurią dovanojo Jėzus Kristus.
Persekiotojas Erodas “baisiai įniršo ir pasiuntė išžudyti Betliejuje ir jo apylinkėje visus berniukus, dvejų metų…” Liūdna, kai dėl turinčiųjų valdžią nesveikų polinkių nukenčia niekuo dėti žmonės. Erodas, nors ir valdė Judėjos sritį, tačiau buvo nuodėmės vergas. Savo “šeimininkui” ištikimai tarnavo, prieš jį lenkėsi ir jį garbino.
Kiek žmonių tarnauja tam pačiam “šeimininkui”, kuriam tarnavo Erodas? Kiek iš jų tai pripažįsta?
(Evangelija pagal Joną 8, 31-36) Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: “Jei laikysitės mano mokslo, / jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, / tiesa padarys jus laisvus.” Jie atsakė: “Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi tu sakai: ‘Tapsite laisvi’?” Jėzus jiems tarė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: / kiekvienas, kas daro nuodėmę, / yra nuodėmės vergas. / Bet vergas ne amžinai namuose lieka, / tik sūnus lieka ten amžiams. / Tad jei Sūnus jus išvaduos, / tai būsite iš tiesų laisvi. /
Galime kalbėti apie žmones, kurie vadina save “laisvais” ir tuos, kurie tikrai yra laisvi. Pirmieji tvirtina, jog nieko bloga nedaro, vadinasi neturi nuodėmės. Ir iš tiesų ar geras žmogus gali būti baudžiamas už savo gerumą? Vienas žmogus sakė: “Jeigu teismo dieną aš stovėsiu prieš Dievo teismo sostą ir manęs paklaus ar aš dariau nuodėmes, atsakysiu: “Aš dariau tik gera kitiems.””
Kas iš jūsų apie save esate geros nuomonės? Pasidarykite testą. Ištirkite savo veiksmus ir motyvus Dievo dešimties įsakymų šviesoje. Tuomet nuspręskite ar esate laisvi nuo nuodėmės valdžios.
Ar nesuklupsi ties pirmu Dievo įsakymu?
(Išėjimo knyga 20, 3) “Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.”
Ar gali pasakyti, jog tikrai neturi kitų dievų ir negarbini jų? Šis klausimas turi keistai skambėti žmogaus ausyse. Kodėl keistai? Todėl, kad žmogus net nežino koks Dievas sako: “Neturėsi kitų dievų...” Kaip jis gali vykdyti Dievo įsakymą, jeigu Jo nepažįsta? Pačio Dievo prisistatymas priverčia nejaukiai pasijausti „Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų…” (Išėjimo knyga 20, 3). Taip kalba Dievas, kuris išvedė Izraelio tautą iš Egipto vergijos. Tikrasis Dievas atskleistas Senojo Testamento puslapiuose yra Izraelio Viešpats. Jis kreipiasi Savo žodžiu į mus kviesdamas tapti Jo tautos dalimi.
Antras įsakymas.
“Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes… (Išėjimo knyga 20, 4.5).
Na geriausiu atveju žmogus pripažįsta, kad bažnyčioje bučiavo statulos, kurią vadino Jėzumi, kojas. Aišku, jog patyrė gėdą suvokęs, jog statula nebuvo Jėzus. Neatskirti Jėzaus nuo statulos? Bet užtat (save ramina), tai darė iš geros širdies ir iš noro įtikti Dievui.
Ar šis įsakymas nurodo tik į garbintino atvaizdo darymą? Ar šis įsakymas nepaliečia žmogaus minčių? Įmanoma mintyse susikurti tokį Dievo įvaizdį, kuriuo pateisinamas nuodėmių darymas. Šventajame Rašte įspėjama nesidaryti Dievo įvaizdžio pagal savo supratimą. Psalmistas parašė apie žmones, kurie Dievui priskyrė neteisingus bruožus.
(Psalmynas 94, 7-9) Jie mano: “VIEŠPATS to nemato,/ Jokūbo Dievui tai nerūpi.” Susipraskite, žmonės… Nejau tas, kuris įdėjo ausis, negirdės? / Nejau tas, kuris padarė akis, nematys? /
Trečias įsakymas.
(Išėjimo knyga 20, 7)b“Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo”
Žmogus galvoja: “Na aš tai tikrai šio įsakymo laikausi. Juk netariu Viešpaties vardo be reikalo ir neburiu Viešpaties vardu.“ Turiu pasakyti, kad nėra ko džiaugtis. Šis įsakymas susietas su Dievo mokymo laikymusi ir Jo charakterio išaukštinimu. Tu vadini save krikščionimi, tačiau apkalbi draugus, esi priešiškai nusiteikęs kitų atžvilgiu, nevaldai pykčio, esi nesutaikomo charakterio, ieškai sau naudos, neišpažįsti Dievui savo nuodėmių, savo gyvenimo būdu nerodai pagarbos Jam. Kodėl vadiniesi krikščioniu? Nes populiaru?Kaip Dievas pasielgs su tais, kurie vadina save Jo sekėjais, bet tokiais nėra? Tai parašyta antroje šio įsakymo dalyje: “…nes VIEŠPATS nepaliks nenub…” (Išėjimo knyga 20,7). Baisu užbaigti Jo pasakytus žodžius. Geriau kreipti į Dievo įspėjimus, nei išdidžiai laikytis savo pozicijos, viliantis, kad Dievas paliks tave nenubausto.
Ketvirtasis įsakymas.
(Išėjimo knyga 20, 8)” Atmink ir švęsk šabo dieną…”
Kas krikščionybėje nežino, jog Kristus kėlėsi iš mirties sekmadienį? Manau, kad tik dalis krikščionių to nežino. Dauguma krikščionių nusprendė švęsti sekmadienį. Dėl to atsirado rimta problema. Naujajame Testamente nėra parašyta, jog žmogus turi švęsti Kristaus prisikėlimo dieną – sekmadienį. Atvirkščiai, sabatos šventumas pasiekęs mus, išlieka, nes Dievo sumanymas nuo kūrybos laikų nepakito. Sabatos laikas prasideda penktadienio vakare saulės nusileidimo ir tęsiasi iki šeštadienio vakaro saulės nusileidimo. Šios valandos yra šventos. Kas šabo dieną nustoja dirbti savo kasdieninius darbus, išjungia televizorių, susilaiko nuo savo darbų planavimo, nevaikšto apsipirkinėti, pramogauti? Kas šabo dieną keliauja į krikščionišką susirinkimą tyrinėti Šventąjį Raštą, klausytis liudijimų, dalintis savo patirtimi dėl Dievo vedimo, garbinti Kūrėją? Kas praleidžia laiką šeimoje melsdamasis už savo šeimos narius ir džiaugdamasis, kad Dievas suartina per bendravimą? Kas paskiria laiką, Gerosios naujienos nunešimui kaimynams arba nepažįstamiems žmonėms?
Kas iš jūsų nepažeidė nors vieno iš išvardintų keturių Dievo įsakymų? Užtenka pažeisti bent vieną įsakymą ir už tą nuodėmę turėsi mirti amžinai. Ką kalbėti apie likusius šešis įsakymus, kurie nurodo į santykius su žmonėmis?
Viešpaties angelas įspėjo Marijos vyrą Juozapą, kad jie bėgtų į Egiptą. Dievui rūpi žmonės. Jis žino ką reiškia žmogui patirti persekiojimus ar gyventi nelaisvėje. Jis mato kiekvieno žmogaus mintis ir žino motyvus. Jis pastebi žmonių klastingumą ir nuolankumą, žiaurumą ir romumą, egoizmą ir pasišventimą. Jis vieną dieną primins kiekvienam jo darbus. Stos prieš Jį kiekvienas, kada nors Žemėje gyvenęs žmogus. Prieš Jį stosis tie kurie persekiojo, žudė, niokojo. Taip pat stosis tie kas laikė save gerais ir nesiekė pažinti Dievo valios. Visų žmonių visi darbai bus iškelti į paviršių ir padaryti visiems matomi. Neįtikėję į Jėzų bus pasmerkti.
Apaštalas Paulius apie tai parašė savo laiške skirtame Tesalonikos miesto krikščionims “…bus nuteisti visi, kurie netikėjo tiesa, bet pamėgo neteisybę.” (2 Tesalonikiečiams 2, 12). Laikas nesustabdomai juda pirmyn. Jo nepažabosi, nesustabdysi, neatsuksi atgal. Tu žinai, jog vieną dieną mirsi. Kas bus po to?
Tikroji laisvė ateina per paklusnumą Dievo žodžiui. Pripažinkime, kad tikroji laisvė glūdi Jėzuje Kristuje. Tai laisvė nuo nuodėmės ir laisvė Dievo meilėje. Abejingas, susvetimėjęs, nejautrus kitų kančioms, ignoruojantis Dievo įsakymus yra nuodėmės vergas.
Tie, kurie dabar atgailauja ir pasiryžta gyventi naują gyvenimą pagal Dievo dešimt įsakymų, turi ramybę savo širdyje ir turės privilegiją mėgautis tikra laisve ir amžinu gyvenimu Dievo karalystėje.
Septintosios dienos adventistų bažnyčios Lietuvoje vadovas
Valius Eičinas
