Knygoje „Ankstyvieji raštai“ randame pasakojimą apie nerimą keliantį regėjimą. Jame buvo vaizduojamas Dievas savo soste danguje ir Kristus šalia Jo šventojoje šventyklos dalyje, tarpininkaujantis už žmones. Priešais sostą buvo tikintieji iš viso pasaulio. Kai kurie nuoširdžiai siekė artimesnio vaikščiojimo su Kristumi, maldavo Šventosios Dvasios. Jėzus juos užliejo galinga šviesa. Kiti jautėsi dvasiškai patenkinti savimi. Juos tenkino jų dvasinė būklė, todėl, užuot toliau augę, jie priešinosi šviesai. Šviesa, kurią jie gavo nuo Dievo sosto, pamažu pradėjo nykti, o jie net nesuprato, kad vaikšto tamsoje.
Labiausiai nerimą šiame regėjime kelia tai, kas nutinka paskui. Kai Dievas su Kristumi išėjo iš šventosios šventyklos dalies į šventų švenčiausiąją dalį, tik tikri tikintieji, pasninkaujantys ir siekiantys Dievo Artumo, pamatė Juos išeinančius ir nusekė iš paskos.
Tada niekieno nepastebėtas atėjo šėtonas ir sustojo prie pirmojo sosto. Jis nuslėpė savo tikrąją tapatybę ir elgėsi taip, lyg tęstų Dievo darbą. Bet tai buvo apgaulingas darbas!
Elena Vait rašo: „Aš pamačiau juos [apgautus tikinčiuosius] žvelgiančius į sostą ir besimeldžiančius: Tėve, duok mums savo Dvasios. Tada šėtonas iškvėpė į juos savo nešventą įtaką; joje buvo šviesos ir daug galios, bet nebuvo švelnios meilės, džiaugsmo ir ramybės. Šėtono tikslas buvo apgauti ir išvesti iš teisingo kelio Dievo vaikus.“
Daug krikščionių kartų̃ gyveno „šventosios vietos“ patirtimi: skaitė Žodį, meldėsi ir buvo tikėjimo liudininkai. Bet dabar, laikų pabaigoje, Dievas prašo mūsų daugiau! Jis kviečia mus pereiti į „šventų švenčiausiąją“ – į Permaldavimo dienos patyrimą.
Kunigų knygoje galime pamatyti, ką reiškia Permaldavimo dienos patyrimas:
„Viešpats kalbėjo Mozei tardamas: ‘Bet šio mėnesio dešimta diena yra Permaldavimo diena. Ji bus jums šventa sueiga; pasninkausite ir aukosite Viešpaties ugninę atnašą. Tą dieną nedirbsite jokio darbo, nes tai Permaldavimo diena, kurią atliekamas permaldavimas jūsų labui Viešpaties, jūsų Dievo akivaizdoje. Iš tikrųjų, kas tą dieną nepasninkautų, bus pašalintas iš savo tautos.“ (Kunigų 23, 26–29)
Permaldavimo dieną šventykla būdavo apvaloma. Senojo Testamento laikais tai vykdavo kartą per metus. Kaip adventistai, remdamiesi Biblija mes tikime, kad gyvename dangiškosios Permaldavimo dienos metu prieš galutinį žemės – mūsų pasaulio – apvalymą. Vadinasi, mes turime pasninkauti, tai yra – ištirti savo širdis kaip niekad anksčiau ir įsitikinti, jog neliko nė vienos neišpažintos nuodėmės. Taip pat tai reiškia, jog turime gyventi taip, kad būtume verti šviesos, kurią Dievas davė mums savo Žodyje (Jono 14, 15; 1 Jono 5, 2–3), – ne tam, kad būtume išgelbėti, nes mūsų neišgelbės doras gyvenimas, bet kad pasiruoštume gyvenimui rojuje. Šis patyrimas paruoš mus priimti Vėlyvąjį lietų.
Štai kodėl mums turi kelti didžiulį nerimą šių dienų krikščionybę apimantis netikro atgimimo judėjimas. Postmodernizmo „viskas yra priimtina“ filosofija ne tik užliūliuoja krikščionis netikru išganymo saugumu, bet ir leidžia tikintiesiems būti patenkintiems paviršutiniškais darbais! O tai veda prie klaidingo sosto, šėtono sosto, garbinimo, nors tikintieji ir mãno, kad garbina Dievą. Kai Kristus sugrįš pasiimti savo vaikų namo, daugelis bus nepasiruošę Jį priimti, kaip ir paikosios mergaitės. Meldžiuosi, kad nė vieno iš mūsų nebūtų šioje grupėje!
Melody Mason
