Maldos kambariai atsiranda visur: bažnyčiose, krikščioniškose mokyklose, universitetuose, ligoninėse. Kartą su draugais aptikome net tris maldos kambarius vieną šalia kito Frankfurto oro uoste – vieną krikščionims, kitą žydams ir trečią musulmonams. Maldos kambariai iš esmės nėra netinkami! Tikrai galima įrengti ramią vietą, kur žmonės atsitrauktų nuo darbo ar studijų ir skirtų laiko maldai. Aš taip pat jau kelerius metus dirbu maldos kambariuose įvairiose mokyklose, universitetuose, oficialiuose Bažnyčios renginiuose skirtinguose Jungtinių Valstijų miestuose ir užsienyje. Mačiau daug dvasinio gijimo šiuose kambariuose, žmonėms susibūrus nuoširdžiai, uoliai maldai, prašant Dievą pažadų. Tikiu tokių maldos kambarių svarba ir nauda.
Vis dėlto noriu ir įspėti: rengiant kambarį maldai, stengiantis, kad aplinka būtų taiki ir maloni, turime sergėtis, kad neimtume galvoti, jog turime sukurti tinkamą interjerą susitikimui su Dievu. Juk galime įrengti patį gražiausią ir puošniausią kambarį ir vis tiek nerasti Dievo, jei mūsų širdys nenuolankios ir neatgailaujančios. Nusižeminimas ir atgaila sudaro aplinką, kurioje Jis iš tikrųjų susitinka su mumis (Psalmė 66, 18; 51, 19; Izaijo 57, 15). Tokioje tikroje biblinėje aplinkoje bet kokia vieta gali tapti šventove, ar tai būtų nuošali kalėjimo vienutė, ar maldos kambarys, pilnas tikinčiųjų.
Taigi, kad ir kur būtume – pakeliui į darbą, asmeniniame maldos kambarėlyje, specialiame maldos kambaryje su draugais, – užuot ieškoję butaforinių daiktų, kurie padėtų sukurti tinkamą aplinką, prisiminkime, kad tik Dievo buvimas per Šventąją
Dvasią gali paversti mūsų kambarį tikrai šventa vieta. Labiausiai mums reikia Jo Dvasios, ir Ji ateina tik pas tuos, kurių širdys nuolankios ir atgailaujančios!
Melody Mason
