II dalis
Palyginti su šiais pasakojimais, mano liudijimas gali pasirodyti nuobodus. Aš neužaugau ant scenos, negrojau roko, negyvenau oloje ir nevartojau narkotikų. Man nereikėjo rūpintis, kaip nuraminti savo protėvių dvasias, manęs nebandė nunuodyti pavydūs giminaičiai. Užuot jaunystėje mėginusi išsisukti nuo kulkų ir gresiančios mirties, aš užaugau šiuolaikinių Vakarų vangioje Septintosios dienos adventistų bažnyčioje; turtingoje, gausioje visokių daiktų ir galvojančioje, kad mums nieko netrūksta, nors iš tiesų mes buvome vargšai, akli ir nuogi.
Nors mano adventistiškos šaknys siekia beveik iki penktos kartos, dėl dvasinės apatijos, kurią jaunystėje mačiau Bažnyčioje, nesidžiaugiau būdama septintosios dienos adventiste. Taip, aš tikėjau doktrinomis, švenčiau šabo (sabatos) dieną ir man patiko mūsų kasdienės maldos šeimoje, kai tėtis skaitydavo Bibliją, bet nelabai mėgau lankytis Maldos namuose. Vis dėlto neatsisakiau Bažnyčios, nes kažkas mano širdy sakė, kad Dievas trokšta daugiau savo žmonėms ir daugiau man.
Tėvų dėka, kurie tvirtai laikėsi tikėjimo, maldų, dar vaikystėje buvau įtikinta, kad turiu atiduoti savo širdį Kristui ir nuo tada žinojau, kad Dievas mane kviečia dirbti Jam. Bet tik aukštesnėse vidurinės mokyklos klasėse, nedidelėje mokykloje, vadinamoje Oklahomos akademija, iš tiesų ėmiau džiaugtis, kad esu krikščionė septintosios dienos adventistė. Būtent tada malda man tapo daug tikroviškesnė ir asmeniška, tada pradėjau grįsti tvirtą pamatą savo tikėjimui.
Didėjant troškimui tarnauti Viešpačiui, mokydamasi vidurinėje mokykloje ir koledže įsitraukdavau į visokiausias veiklas, kurios, kaip tikėjausi, padės man augti dvasiškai. Aktyviai dalyvavau jaunimo grupelėse, daugybėje įvairių tarnysčių, vadovavau Šventojo Rašto įsiminimo programoms, rašiau straipsnius, su džiaugsmu dalyvavau misionieriškoje veikloje, su kuria keliavau po pasaulį. Man patiko nuotykiai, taigi baigusi mokyklą, pradėjau mokytis Biblijos koledže Norvegijoje ir net keletą mėnesių kaip misionierė mokiau vaikus Pietų Amerikos džiunglėse.
Studijų metais mano santykiai su Dievu augo, žengiau per gyvenimą uoliai ir su užsidegimu mokydamasi. Pietų Adventistų universitete studijavau slaugymą ir, nors programa buvo išties sunki (o aš praleidau beveik mėnesį paskaitų, nes galiausiai susirgau, pernelyg stipriai save spausdama), Dievas vis tiek mane laimino, ir aš baigiau mokslus su pagyrimu.
Baigusi universitetą pradėjau dirbti diplomuota slaugytoja netoli nuo savo tėvų. Kai tik atsirasdavo galimybė, keliaudavau ir dirbdavau misionierišką darbą. Rengiau evangelinius susirinkimus Kenijoje, dirbau slauge Egipte, mokiau anglų kalbos pradinių klasių mokinius Pietų Korėjoje ir t. t. Aš nuoširdžiai troškau tarnauti Viešpačiui ir per daugybę sudėtingų aplinkybių, ne kartą išmėginusių mano tikėjimą, Dievas pamažu atvėrė man akis. Supratau, kad man reikia daug gilesnio bendravimo su Juo.
2007 metų sausį buvau stebuklingai paraginta lankyti trumpus mokinystės kursus su maždaug penkiolika kitų jaunų žmonių. Svarbiausias dėmesys buvo skirtas Kristaus pažinimui per Jo Žodį. Visą dieną tyrinėję Bibliją, vakarus praleisdavome kartu melsdamiesi. Iki išnaktų melsdavomės už savo artimuosius, prašėme dvasinių pergalių, gilesnio Dievo Žodžio supratimo ir svarbiausia – Šventosios Dvasios išliejimo mūsų gyvenimui. Vienas iš mano asmeninių prašymų buvo toks: kad Dievas suteiktų man gilesnį supratimą apie Kryžių ir dėkingumą už jį. Tai gali atrodyti keista, nes aš visą gyvenimą buvau krikščionė, bet mano širdis niekad nebuvo jautri tam, ką Kristus atliko ant kryžiaus. Tai manęs nepalietė asmeniškai! Tęsiantis Biblijos tyrinėjimui ir intensyvioms maldoms, mano tikėjimas pamažu augo ir aš kaip niekad anksčiau pamilau savo Gelbėtoją.
Grįžusi namo ir toliau atsidėjusi tyrinėjau Dievo Žodį ir vis daugiau laiko praleisdavau karštai melsdamasi. Tada ir išdrįsau prašyti Dievą daugiau dvasingumo. Bet tik kitais metais Dievas iš tikrųjų pradėjo veikti. Pirmiausia Jis turėjo parodyti man, kaip stipriai man Jo reikia.
Melody Mason
