Straipsnis iš laikraščio “Vilties Šaltinio”, Nr. 3, 26.
„Čia aš stoviu. Aš negaliu kitaip. Tepadeda man Dievas.“ (Martynas Liuteris)
Martynas Liuteris (Martin Luther, 1483–1546 m. m.) – garsus Vokietijos teologas, vienas iš protestantiškosios Reformacijos pradininkų. Liuterio idėjos, pagrįstos Šventuoju Raštu, įžiebė Reformacijos ugnį.
Martynas buvo veržlus, atkaklus, drąsus, atsidavęs, užsispyręs, neturintis baimės žmonėms, bet turintis Dievo baimę. Liuteriui Šventasis Raštas tapo vieninteliu autoritetu suvokiant Dievo valią.
Iš neturtingų valstiečių šeimos kilęs Martyno Liuterio tėvas Hansas Liuteris stengėsi suteikti sūnui išsilavinimą ir norėjo, kad Martynas taptų teisininku, tačiau Dievas turėjo šiam žmogui kilnesnių planų. Tėvo paskatintas 1501 m. Martynas įstojo į Erfurto universitetą ir 1505 m. gavo teisės magistro laipsnį. Tačiau tais pačiais metais gamtos stichijų išgąsdintas Liuteris pasižadėjo atsiduoti Dievo tarnystei ir tapo vienuoliu.
Nors jis stengėsi kruopščiai ir nuoširdžiai vykdyti visas vienuolio pareigas, gyveno labai griežtai, bet pasninkais, ilgomis maldomis ir kūno plakimais jam nepavyko rasti sielos ramybės, taikos su Dievu ir atsikratyti savo nuodėmingumo suvokimo naštos.
1512 m. Liuteris tapo teologijos mokslų daktaru ir Vitenbergo universiteto teologijos fakulteto senato nariu, pamokslininku. Atidžiai tyrinėdamas Šventąjį Raštą Martynas Liuteris stebėjosi, kaip ženkliai Bažnyčios mokslas skiriasi nuo Dievo Žodžio; jis suprato, kad to meto Bažnyčia nuklydo nuo Kristaus mokytų svarbių tiesų, nuo kurių supratimo priklausė amžinasis išgelbėjimas, sielos ramybė ir gyvenimo džiaugsmas. Jis pradėjo mokyti, kad išgelbėjimas yra Dievo malonės dovana, gaunama vien per tikėjimą Jėzumi Kristumi. „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų.“ (Šventasis Raštas, Laiškas efeziečiams 2, 8–9) Ties tuo jis neapsistojo. Po daugybės nuoširdžių maldų, ieškojimų, Šventojo Rašto tyrinėjimų jam iškilo aiškus Dievo mokymas, užrašytas Naujojo Testamento Laiške romiečiams (1, 17): „Teisusis gyvens tikėjimu.“
Viduramžiais žmonės buvo įtikinti tikėti relikvijų galia, indulgencijų (atlaidų raštų) jėga. Paprasta liaudis gyveno prietarais, o žvelgdami į tariamus šventųjų palaikus ir melsdamiesi šventiesiems, tikėjo, kad jie juos užtaria danguje. Tačiau Liuteris Biblijos lobyne rado aiškią tiesą, kas yra tikrasis mūsų Tarpininkas: „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus.“ (Šventasis Raštas, 1 Timotiejui 2, 5) Vienas. Vienintelis. Joks, net pamaldžiai gyvenimą nugyvenęs žmogus, niekada negali būti kito žmogaus užtarėju ir tarpininku. Tik nenuodėmingas Dievo Sūnus. Nes taip moko Šventasis Raštas.
Liuterio mokymas, paremtas ne žmonių mokymu, o Biblija, paneigė daug tuometinių tradicijų ir papročių ir išvadavo žmones iš paklydimų vergijos, naujai nušvietė Dievo, kaip maloningo Tėvo, charakterį ir Jo santykius su žmogumi, kaip mylimo sūnaus su gailestingu Tėvu, padovanojo žmonėms ramybę.
Liuteris suprato, kad mokymas apie skaistyklą taip pat nėra pagrįstas Šventuoju Raštu. Pasak Bažnyčios mokymo, indulgencijos (nuodėmių atleidimo raštai) galėjo sutrumpinti bausmės laiką, kurį nusidėjėlis privalėjo praleisti skaistykloje. Istorija byloja, kad atlaidų raštų platintojai kėlė nedoras pretenzijas ir pelningai pardavinėjo juos paprastiems, Šventojo Rašto nemačiusiems ir neskaičiusiems žmonėms. Daugelis manė, kad įsigiję indulgencijas, jie iš anksto apsidraudžia nuo bausmės net už būsimas nuodėmes. Jeigu žmonės būtų turėję, skaitę ar girdėję tikrąjį Šventojo Rašto mokymą, jie nebūtų buvę apgauti. Indulgencijų pardavinėjimui priešinosi to meto mokyti ir pamaldūs žmonės, daugelis atmetė jas kaip neatitinkančias nei sveiko proto, nei Dievo mokymo, kuris aiškiai užrašytas Biblijoje.
Pasipiktinęs prekyba indulgencijomis, nes Kristaus malonės negalima nusipirkti už pinigus, 1517 metų spalio 31 d. Martynas Liuteris Vitenberge paskelbė savo garsiąsias 95 tezes, prikalęs jas prie bažnyčios durų. Toji data yra laikoma Reformacijos pradžia. Jis parodė, kad pavojinga žmonių priesakus iškelti aukščiau Dievo Žodžio. Kad klaidingi Bažnyčios mokymai įstūmė tūkstančius žmonių į neviltį ir tamsą. Jis Biblijos pagrindu parodė, kad kunigai neprivalo laikytis celibato, nes Dievas dar Pradžioje pasakė: „Negera žmogui būti vienam.“ (Šventasis Raštas, Pradžios 2, 18) 1525 m. jis vedė buvusią vienuolę Katariną fon Borą (Katharina von Bora) ir susilaukė šešių vaikų.
Liuterio raštai darė didelę įtaką žmonėms. Vienas svarbiausių jo darbų buvo Šventojo Rašto vertimas į vokiečių kalbą. Tai buvo skaisčiai šviečiantis žiburys to meto Bažnyčios paklydimų tamsoje; dabar kiekvienas raštingas žmogus galėjo skaityti ir tyrinėti Šventąjį Raštą savarankiškai, nepasikliaujant tuo, kas buvo mokoma iš sakyklų. Šis didžiulis Liuterio darbas – geras Biblijos vertimas – turėjo didžiulę įtaką ir vokiečių kalbai bei literatūrai.
Taip žingsnis po žingsnio Martyno Liuterio požiūris į daugelį fundamentalių tikėjimo tiesų supriešino jį su tuometine Bažnyčios vadovybe. Liuteris siekė reformų išvengiant Bažnyčios skilimo. Kova nebuvo lengva, ji jam kėlė daug vidinio skausmo ir pavojų gyvybei. Tačiau jis drąsiai ir atvirai gynė savo įsitikinimus, skynė Biblijos, kurią vadino vaismedžiu, vaisius, stiprinosi jais ir stiprino liaudies tikėjimą, vadavo tautą iš tamsos. Didysis reformatorius mirė 62 metų 1546 m. vasario 18 d.
Su Bažnyčios mokymu, kuris neatitinka Šventojo Rašto, kovojo ne vien Martynas Liuteris. Reformatorių ilgainiui Dievas įvairiose šalyse užaugino nemažai. 14 a. indulgencijų pardavinėjimą pasmerkė Čekijos reformatorius Janas Husas (Jan Hus) ir už savo meilę Dievo Žodžiui ir tikėjimą juo sumokėjo gyvybe… O iki jo anglų teologas Oksfordo universiteto profesorius Džonas Viklifas (John Wycliffe) parodė, jog daug to meto Bažnyčios mokymų prieštarauja Šventojo Rašto mokymui, smerkė dvasininkijos godumą, „ausinę“ išpažintį. Uoliai mokė savo tautą mylėti Dievo Žodį, rašė traktatus įvairiomis tikėjimo temomis, paremtomis Šventuoju Raštu, teigė, jog žmogus su Dievu susijęs tiesiogiai, tam nereikia jokių tarpininkų.
Šiandien Dievas kviečia ir mus reformuoti savo gyvenimą. Pirmiausia turime pakeisti savo požiūrį į Šventąjį Raštą. Dievo Žodis turėtų būti mūsų kasdienio gyvenimo šviesa. Norint pamilti Šventąjį Raštą, reikia kasdien jį skaityti. Turėtume pakeisti savo maldos gyvenimą: atrasti daugiau laiko maldai. Malda – tai mūsų esybės kvėpavimas, tai džiaugsmas Dievui dėkoti už suteiktas palaimas, o Jo malonės dovana – privilegija prašyti Dievą vedimo tolesniu gyvenimo keliu. Kitas žingsnis pertvarkant mūsų gyvenimą – pažvelgti, kiek laiko, jėgų, lėšų skiriame tam, kad pasirūpintume, jog šalia mūsų esantys žmonės nestokotų nei dvasinės, nei fizinės duonos.
O trumpai aptartoji Reformacijos tema tegul paskatins susimąstyti, ką Reformacijos skelbtos tiesos reiškia man? Ar aš neinu klaidingu tikėjimo keliu? Ar esu pasiruošęs reformuoti savo gyvenimą taip, kaip moko pamatinės Šventojo Rašto tiesos?
Tegul Reformacijos 500 metų sukakties paminėjimas uždega mumyse norą labiau ir karščiau domėtis Šventuoju Raštu, kurį kaip didžiausią lobį brangino ir už kurio grynumo mokymą nuoširdžiai kovojo reformatoriai.
Arūnas Čerkesas
