I dalis
Kas iš tiesų yra mąstymo malda? Ji prasideda nuo metodo, vadinamo susikoncentravimo malda – meditavimo būdo, kurio metu žmogus sutelkia dėmesį į pasirinktą „šventą žodį“ ar „mantrą“, kurią kartoja, kad „nuramintų protą“. Kitas terminas šiam metodui yra lectio divina. Išvertus iš lotynų kalbos, tai reiškia „dievišką skaitymą“.
Cituoju iš „Susikoncentravimo maldos metodo“, įkvėpto knygos Open Mind, Open Heart („Atviras protas, atvira širdis“), kurią parašė vienuolis ir kunigas Tomas Kitingas (Thomas Keating). Jis sako: „Pasirinkite šventą žodį kaip simbolį jūsų noro sutikti su Dievo artumu ir veiksmais jumyse… Šventą žodį pasirenkate, trumpai pasimeldę Šventajai Dvasiai. Vartokite žodį iš vieno ar dviejų skiemenų, pvz.: Dievas, Jėzus, Aba, Tėvas, mama, Marija, amen. Taip pat galite pasirinkti: meilė, klausyk, ramybė, malonė, tyla, tikėjimas, paleisk, ramumas.“
Nurodymuose tęsiama, kad maldos metu švento žodžio pakeisti negalima (nes taip bus pasinerta į mintis). Šventas žodis yra tarsi inkaras. Jei braunasi mintys, jausmai ar kiti dėmesį blaškantys dalykai, reikia kartoti šventą žodį tol, kol vėl apims ramybė.
Tomas Mertonas, amerikiečių rašytojas katalikas, mistikas ir trapistų vienuolis iš Getsemanės abatijos Kentukyje, 20 a. viduryje taip aprašė susikoncentravimo maldos tikslą: „Mūsų esaties viduryje yra tuštumos taškas, kurio nepaliečia nuodėmė ir iliuzijos, tai visiškos tiesos taškas… Šis mažas taškelis… yra tikra Dievo šlovė mumyse. Ji yra visuose žmonėse.“
Tai toks pat melas, kokį šėtonas (apsimetęs žalčiu) pasakė Ievai Edeno sode. „Suvalgyk šį vaisių ir iš karto savy atrasi Dievą.“ Tačiau Biblija sako, kad mumyse „negyvena gėris“ (Romiečiams 7, 18). Net mūsų teisumas yra lyg suteršti skudurai (Izaijo 64, 5), ir mes geriame nedorybes kaip vandenį (Jobo 15, 16). Taigi jokie susikaupimo ir proto nuraminimo pratimai nepadės mums susijungti su nesuteptu dieviškumu mumyse. Tai neįmanoma!
Melody Mason
