Kadangi mūsų paskutinė sausį surinkta auka buvo skirta parūpinti ryžių Vietnamo žmonėms, mūsų grupelė nusprendė vasario mėnesį nusiųsti vietnamiečiams Biblijų. Kitą sabatą papasakojau apie šį iššūkį Bažnyčios nariams ir paprašiau jų melsti tūkstančio dolerių aukos, kad Vietnamo žmonėms galėtume nupirkti du šimtus Biblijų.
Kiekvieną sabatą ir kassavaitiniuose Bažnyčios pranešimuose, siunčiamuose elektroniniu paštu, primindavau nariams melsti šios ypatingos dovanos. Priminiau jiems, kad kai mes meldžiamės, Dievas reaguoja ir padaro tai, ką gali padaryti tik Jis. Taip pat drąsinome savo narius Dievo Žodžio pažadais.
Elena Vait rašo: ‘Daugelis tų, kuriuos Dievas apdovanojo gebėjimu puikiai dirbti, atlieka labai mažai, nes mažai stengiasi. Žmonės žengia gyvenimo keliu taip, tarsi jie neturėtų aiškaus tikslo, dėl kurio reikėtų gyventi, jokio idealo, kurio reikėtų siekti. Šių žmonių atlygis bus proporcingas jų atliktam darbui.’
Kita vertus, Kristaus mokiniai ‘daug tikėjosi, todėl ir labai stengėsi’. Jo mokiniai duoda mums pavyzdį, kuriuo turime sekti šiandien.
Vasarį Dievas palaimino mus ne tūkstančiu, o keturiais tūkstančiais trimis šimtais aštuoniasdešimt dviem doleriais! Vietoj dviejų šimtų, Vietnamo žmonėms nupirkome aštuonis šimtus septyniasdešimt šešias Biblijas!
Ką darai, kai tampi maldos galios liudininku ir pamatai, kaip galingai veikia Dievas? Mes nusprendėme, kad melsdami tokios pačios sumos neparodysime savo tikėjimo. Tad nusprendėme paimti paskutinę surinktą sumą ir suapvalinti. Ėmėme melstis, kad Dievas palaimintų mus keturių tūkstančių penkių šimtų dolerių suma dolerių kovo mėnesį. Šįkart už šias aukas norėjome Kambodžoje iš bambukų pastatyti bažnyčių. Jei surinktume keturis tūkstančius penkis šimtus dolerių, galėtume pastatyti bent aštuonias bažnyčias.
Kovą Dievas palaimino mus šešių tūkstančių šešių šimtų aštuoniasdešimt keturių dolerių auka! Šie pinigai buvo panaudoti dvylikos bažnyčių statyboms. Mes ir vėl tapome Dievo galios ir malonės liudininkais.
Trumpai tariant, kiekvieną mėnesį išdrįsdavome prašyti vis daugiau ir per tuos metus savo bendruomenėje surinkome per šimtą dvidešimt tūkstančių dolerių aukų, skirtų užsienio misijoms. Tai atrodė neįmanoma, bet mes visi buvome ten ir matėme tai vykstant kiekvieną mėnesį. Ar galite man pasakyti, kad Dievas neatsako į pernelyg drąsias maldas? Jis ne tik atsako, bet ir trokšta išlieti palaimas nepaprastai gausiai ir apsčiai, viršydamas mūsų lūkesčius!
Malda nėra tik darbo dalis; tai pats svarbiausias darbas. ‘Kai mes dirbame, tai mes dirbame, bet kai mes meldžiamės, dirba Dievas.’“ Tai tikra tiesa!
Melody Mason
