Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes Jame taptume Dievo teisumu. (Antras laiškas korintiečiams 5, 21)
1995 metų gruodžio 31 dieną Niujorko ugniagesys veteranas Džonas Klancis (John Clancy) vedė savo įgulą į negyvenamą degantį pastatą žemutinio Manheteno narkomanų rajone. Ugnis įsisiautėjo, ir ugniagesiai sunerimo, kad viduje dar gali kažkas būti, nors šiame name lankėsi tik valkatos, narkomanai, alkoholikai ir prostitutės. Taigi Klancis su kolegomis nusprendė žengti į šį pragarą ir apieškoti namą. Per dūmus beveik nieko nesimatė.
Staiga įgriuvo antrojo aukšto lubos ir prispaudė Klancį. Bendradarbiai kaip įmanydami stengėsi jį išlaisvinti, tačiau, kai pagaliau ištraukė, jau buvo per vėlu. Klancio kūnas buvo apdegęs neatpažįstamai. Paskutinioji 1995 metų diena buvo paskutinioji šio drąsaus ugniagesio gyvenimo diena. Jis paliko šeštame mėnesyje nėščią žmoną ir judviejų drauge planuotą ateitį.
Džonas Klancis buvo įsitikinęs, kad kiekviena gyvybė yra vertinga, ir buvo pasirengęs rizikuoti savąja, kad išgelbėtų pastate galėjusius būti žmones. Savo namų saugumą jis iškeitė į pavojingai siautėjančias liepsnas. Jis žengė į ugnį, kad išgelbėtų gyvybes ir prarastų savąją. Jo atsidavimas pareigai jam kainavo gyvybę. Jis negalėjo stovėti nuleidęs rankas, kai žinojo, jog miršta kiti. Tyrimas parodė, jog tai buvo tyčinis padegimas. Gaisrą sukėlė vienas iš perėjūnų, eilinį kartą užsukusių į tą pastatą, – Edvinas Smitas. Džonas Klancis stengėsi išgelbėti žmogų, kuris padegė namą. Jis atidavė gyvybę už padegėją. Prieš du tūkstančius metų kitas žmogus žengė į mirties liepsnas, kad išgelbėtų mus. Mirdamas Kristus savanoriškai prisiėmė mirties prakeikimą. Šiandien Biblija skelbia: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes Jame taptume Dievo teisumu“. Jėzus nebuvo nė karto nusidėjęs, tačiau Jis tapo nuodėme už mus. Jis Savo noru prisiėmė visą gėdą bei kaltę už mūsų nuodėmes.
Jis mirė tokia mirtimi, kokios buvome verti mes, kad mes galėtume gyventi tokį gyvenimą, kokio yra vertas Jis. Kentėdamas ant kryžiaus Jėzus buvo atskirtas nuo Tėvo. Savo žodžiais „Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Mane apleidai?!“ (Evangelija pagal Matą 27, 46) Jėzus išreiškė Savo visiškos vienatvės jausmą. Jis negalėjo matyti per kapo angos duris. Nuodėmė uždengė Tėvo veidą. Mūsų Gelbėtojas patyrė mirtį, kuria mirs nusidėjėliai. Jėzaus meilė nuėjo ilgą kelią. Kad išgelbėtų mus, Jis iškentė pragariškas kančias. Tokios meilės akivaizdoje viskas, ką galime padaryti, tai pulti Jam po kojų ir šlovinti Jį amžinai. Jis vertas mūsų nuoširdžiausio šlovinimo.
Markas Finlis
