Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs (Rom 5, 19).
Mes pradedame ir gyvename krikščioniškąjį gyvenimą tik tikėjimo dėka. Dievas mums atleidžia tik todėl, kad mes tikime, Dievas priima mus tik dėl to, jog savo tikėjimu priimame siūlomus mums Kristaus nuopelnus. Ir gyventi kaip tikri krikščionys mes galime tik tikėdami.
Būtinybė paklusnumą išreikšti tikėjimu glūdi pačioje nuodėmės ir nusidėjėlių prigimtyje. Mes visi esame nusidėjėliai, nesvarbu, ar kada nors esame padarę „nuodėmę“, ar ne. Ne dėl paties nusidėjimo mes tampame nusidėjėliais. Esame nusidėjėliai iš prigimties. „Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs“ (Rom 5, 19). Mes esame nusidėjėliai jau vien todėl, kad gimėme šiame nuodėmių pasaulyje, ir nesvarbu, ar mes kada nors nusidėjome, ar ne. Taigi mes esame nusidėjėliai. „Mūsų širdys yra nuodėmingos ir jų patys negalime pakeisti“ (Kelias pas Kristų, 20 p.).
Tai mums primena daugelis Šventojo Rašto tekstų: Nėra teisaus, nėra nė vieno. Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos (Rom 3, 10; 1 Jn 1, 8). Mes – iš prigimties buvome rūstybės vaikai. Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris (Ef 2, 3; Rom 7, 18). Mes visi esame nusidėjėliai, nes tokie gimėme.
Ko gero geriausiai ši mintis išreikšta Evangelijos pagal Joną 3 – iame skyriuje. Ten Kristus sako, kad žmogus galės matyti Dievo Karalystę tik tada, jei jis atgims iš aukštybės. Jei taip iš tikrųjų yra, vadinasi, po mūsų pirmojo gimimo mūsų gyvenime ne viskas yra taip jau gerai. Visi mes, gimę šiame pasaulyje, gimėme atskirti nuo Dievo. Tai ir yra pati didžiausia nusidėjėliais gimusių žmonių nelaimė. Jei ne Kristaus kryžius, mes būtume amžinai pasmerkti gyventi be Dievo. Dievas kiekvienam iš mūsų duoda galimybę atgimti.
Kodėl svarstydami paklusnumo klausimą užsiminėme ir apie atgimimą iš aukštybės? Todėl, kad jeigu mūsų širdys yra nuodėmingos, ir mes negalime jų pakeisti, tai iškyla klausimas, ar mes apskritai galime paklusti? Jei mumyse nėra gėrio, tai ar mes kada nors galėsime būti paklusnūs? Patys to padaryti negalime. Tik tada, kai ateiname pas Kristų, pripažįstame esą bejėgiai ir Jį įtikime, Dievas mums atleidžia.
Morisas L.Vendenas
