Morisas L.Vendenas
lr kiekvienas, kuris gyvena ir tiki Mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki? (Jn 11, 26)
Betanijoje, kur gyveno Marija ir Morta, buvo sergantis žmogus vardu Lozorius, Marijos brolis, tos pačios Marijos, kuri patepė Jėzų brangiaisiais aliejais ir nušluostė Jo kojas savo plaukais.
Knygoje „Su meile iš Dangaus“ sakoma, kad Lozorius, pirmą kartą sutikęs Jėzų, iš karto Juo patikėjo. Jis tapo vienu iš labiausiai atsidavusių Kristaus mokinių (57-as skyrius). Jie visi – Marija, Morta, Lozorius – tapo artimais Jėzaus draugais, ir kai tik Jis būdavo Betanijoje, visada užsukdavo jų aplankyti. Juos visus siejo tvirtos draugystės ir meilės saitai.
Jėzus daug keliavo, ir kai susirgo Lozorius, Jis kaip tik buvo netoli nuo Betanijos. Marija ir Morta pasiuntė pas Jėzų žmogų pasakyti Jam: „Tas, kurį Tu myli, serga.“ Žinoma, Kristus mylėjo juos taip stipriai, kad turėjo iš karto iškeliauti į Betaniją, kad išgydytų Lozorių. Bet Jėzus liepė pasiuntiniui keliauti namo ir perdavė tokius žodžius: „Šita liga ne mirčiai.“ Pasiuntinys parėjo pas Lozorių ir tarė: „Lozoriau, ar girdi mane? Nesibaimink, tu nemirsi. Taip sakė Jėzus.“
Bet Lozorius vis dėlto mirė. Tai sunku suvokti. Žmogus, kuris visą laiką nesėdi prie Jėzaus kojų, pradeda burnoti prieš Dievą, kaltinti Jį dėl savo kančių. Bet žmogus, kuris sėdi prie Jėzaus kojų, elgiasi kitaip. Nepaisant jas ištikusio smūgio ir gedulo, Marijos ir Mortos tikėjimas nesusvyravo, jos neapkaltino Jėzaus dėl Lozoriaus mirties.
Praėjo dvi nekantraus laukimo dienos. Jėzus tarė savo mokiniams: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet Aš eisiu jo pažadinti.“ Mokiniai nusprendė, kad Jėzus kalba apie natūralų miegą ir suglumę svarstė, kodėl Jėzus nori eiti jį prižadinti. Pagaliau Jėzus jiems pasakė ta kalba, kurią jie galėjo suprasti: „Lozorius mirė. […] Tad eikime pas jį.“
Jėzui atkeliavus į Betaniją jį pasitiko Marija ir Morta. Jų tikėjimas liko toks pat tvirtas nepaisant brolio mirties. Jūs žinote, kaip baigėsi ta istorija. Nuo kapo buvo nuristas akmuo, ir Lozorius buvo prikeltas. Tai, ką mes vadiname mirtimi, tėra laikinas išsiskyrimas. Jis ne amžinas, ir kiekvienas iš mūsų gali tikėjimo akimis žiūrėti į ateitį, į didįjį susijungimą, kuris įvyks atėjus Jėzui.
